Sunkiausią negalią turintys žmonės į darbo rinką integruojasi itin sunkiai: ne vien dėl to, kad negali konkuruoti su sveikaisiais, bet ir todėl, kad įsidarbinimą praktiškai neįmanoma misija paverčia padėti turinčios valstybinės institucijos. Tuo įsitikino 10 proc. darbingumą išsikovojęs kaunietis Antanas, kurio noru įsidarbinti stebėjosi tiek Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, tiek ir Užimtumo tarnybos specialistai.
„Daug bendrauju su neįgaliaisiais ir tendencija labai aiški: visi sunkiausios negalios žmonės žodžiais deklaruoja, kad norėtų dirbti, kad jiems tai būtų labai svarbu, tačiau realybė visai kitokia – vos pradėjus svarstyti konkrečias aplinkybes ar galimybes išgirsti, kad iš tiesų dirbti nelabai nori ar gali. Matant, kad ir realios pagalbos nėra, o procesas yra nesuvokiamai komplikuotas, kalbos apie tai, kad mažiausią darbingumą turintieji bus skatinami įsidarbinti ir konkuruoti su sveikaisiais skamba kaip teiginiai iš pasakų pasaulio“, – sako Antanas.
Pasak jo, didžioji dalis neįgaliųjų jaudinasi, kad pradėjus dirbti jų pajamos sumažės, jie gali netekti įvairių pašalpų ar lengvatų. Kita dalis pripažįsta, kad dirbti neleistų sveikatos apribojimai bei baimė prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus. Maža to, paskatos įsidarbinti taip pat nėra.
Antanas pasakoja, kad dėl galimybės dirbti jam pačiam teko nemažai pakovoti.
„Turiu visišką judėjimo negalią nuo vaikystės ir tik šiek tiek valdau rankas. Visą laiką formaliai mano statusas buvo „nedarbingas“. Tačiau nusprendžiau situaciją keisti – baigiau Vytauto Didžiojo universitetą, įgijau programuotojo specialybę. Tada Neįgalumo nustatymo tarnyboje siekiau, kad mano statusas būtų pakeistas. Buvau priblokštas, kad jie patys mane atkalbinėjo, prisispyrę klausinėjo, ką aš čia sugalvojau, kam man to reikia. Tikrai nebuvau skatinamas įsidarbinti“, – pasakoja vyras.
Užimtumo tarnyboje situacija buvo panaši. Per dvejus metus jis sulaukė vieno potencialaus pasiūlymo, tačiau ir jam kelią užkirto biurokratinės kliūtys.
„Atsirado viena įmonė, kuri norėjo mane samdyti kaip programuotoją. Tačiau biurokratinės kliūtys tokios didelės, o procesai tokie sudėtingi, kad galiausiai jiems šios minties teko atsisakyti“, – teigia neįgalusis.
Jo žodžiais, net jei darbdaviui tinka kvalifikacija, jis negali žmogaus su negalia tiesiog įdarbinti. Darbdavys turi ateiti į Užimtumo tarnybą, paskelbti konkursą, kuris trunka 10 dienų. Net jei galiausiai pasirenkamas žmogus su negalia, reikia sutvarkyti visus dokumentus pateikti juos užimtumo tarnybai, o jos atstovai sprendžia, ar galima subsidijuoti šią darbo vietą. Taip sugaištamas mažiausiai mėnuo ir iki galo neaišku, ką nuspręs Užimtumo tarnybos atstovai.
„Bandydamas darbo ieškoti savo jėgomis susidūriau su tuo, kad darbai, kurios galėčiau dirbti man buvo fiziškai nepakeliami. Tarkime 12 val. sėdėti prekybos centro apsaugos skyriuje stebint vaizdo kamerų įrašus. Gaila, tačiau turėjau pripažinti, kad tai ne mano jėgoms. Net ir įdiegtas asmeninio asistento mechanizmas situacijos radikaliai nepakeistų, nes galėdamas tik gulėti net teoriškai negaliu pretenduoti į daugelį darbų, nebent darbdaviui tiktų kelios valandos per dieną, man dirbant namuose“, – aiškina Antanas.
Paklaustas, kas padėtų situaciją pakeisti, vyras sako aiškiai suprantantis, kad vienintelė išeitis – reali finansinė paskata verslui.
„Motyvas įdarbinti neįgaliuosius yra būtent finansinės paskatos, nes jokių kitų konkurencinių pranašumų mes, sunkiausios negalios asmenys, dažniausiai neturime. Motyvuoti darbdavį tokį žmogų įdarbinti tikrai labai svarbu, nes kitu atveju liekame visiškai nekonkurencingi. Girdėjau socialinės apsaugos ir darbo ministrą kalbant apie tai, kad galėsime lengviau įsidarbinti atviroje rinkoje. Norėtųsi tikėti tomis kalbomis, bet dar labiau norėtųsi matyti konkrečius veiksmus, kas daroma siekiant darbdavius paskatinti į darbą priimti ir negalią turinčius žmones“, – sako Antanas.
