Ne vienas keliautojas prisipažins, kad ne mažiau malonumo nei pačios kelionės teikia jų planavimas: skrydžių bilietų ir viešbučių paieška, maršrutų dėliojimas, lankytinų vietų sąrašo sudarymas. Kelionės planavimas dar svarbesnis žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Nuo to, kaip neregys ar silpnaregis pasiruoš, priklausys visų atostogų įspūdžiai.
Negalią turintis žmogus – kelionėje. Dar neseniai tai buvo sunkiai įsivaizduojamas reiškinys Lietuvoje, kurioje sovietmečiu neįgalieji gyveno didesnėje atskirtyje nuo visuomenės.
„Integraciniai procesai, aplinkos pritaikymas ir išmaniosios technologijos atvėrė keliavimo ir pažinimo galimybes praktiškai visiems to norintiems. Jeigu dar ne taip seniai neregys galėjo keliauti tik lydimas matančiojo, tai šiandien situacija yra pasikeitusi kardinaliai.
Įvairios programėlės ir kitos technologijos leidžia nematančiam ar prastai matančiam žmogui daug klausimų spręsti savarankiškai.
Pavyzdžiui, sužinoti transporto tvarkaraštį, nusipirkti bilietą, užsisakyti maistą restorane ir saugiai atsiskaityti už paslaugas.
Sunkiausias žingsnis regėjimo negalią turinčiam asmeniui – ryžtis kelionei, o po to atsiveria durys į pasaulį, kurį taip įdomu pažinti. Šiandien keliauja vis daugiau ir daugiau bendruomenės narių”, – pasakoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Paulius Kalvelis.
Ypatingai svarbus – kelionės planavimas
Regėjimo negalią turintis 39 metų Simonas sako, kad geros kelionės garantas yra išankstinis planas ir tinkama kompanija. Vyras dažniausiai keliauja drauge su kitais regėjimo sutrikimų turinčiais bičiuliais iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, kompanija pasiskirsto pareigas.
„Šiandien patį keliavimo procesą palengvina įvairios transporto, paslaugų, turizmo vietų programėlės. Net nesinori prisiminti to laiko, kai svetimame mieste stotelėje negalėdavai įžiūrėti tvarkaraščio, o dabar pats savarankiškai iš bet kur gali jį sužinoti, patogiau susiplanuoji savo laiką. Tiesa, vieno dalyko iki šiol prisibijau – išankstinio bilietų pirkimo, čia prašau matančiojo pagalbos, kad viskas būtų teisingai užpildyta”, – pasakoja Simonas.
Tobulėjančios išmaniosios technologijos nuolat didina negalią turinčių žmonių galimybes, tačiau Simonas prisipažįsta, jog kartais dar pabūgsta keliauti vienas.
„Kartą ir autobusu keliaujant nutiko netikėtas dalykas. Pirkau bilietą kasoje, visada prašau vietos kuo arčiau vairuotojo, kad paprasčiau būtų išlipti. Jau buvau autobuse savo vietoje ir priėjo du vyrukai, pasakė, kad ne ten sėdžiu. Paaiškėjo, kad jiems internetu parduota ta pati vieta. Laimei, jie sutiko atsisėsti kitur, bet tai tik patvirtina, kad net ir iš anksto viską kruopščiai planuojant, nežinai, kokie nuotykiai tavęs tyko”, – prisimena Simonas.
Padeda ir technologijos, ir žmonės
Neseniai pirmai savarankiškai kelionei ryžosi regėjimo negalią turintis Algirdas. 33-ejų metų vyras sako, kad svarbi asistavimo paslauga oro uostuose ir stotyse atveria daug galimybių.
„Nuvykus į oro uostą, darbuotojas padeda praeiti visas patikras net greičiau nei įprastai, tarsi galioja nerašytas VIP kliento statusas, už kurį šiaip žmonės moka pinigus. Po to darbuotojas palydi į laukimo salę, paklausia, ar nereikia dar ko nors, ir tuomet palieka iki skrydžio laiko.
Jei iki lėktuvo reikia važiuoti, skiriamas specialus transportas neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms. Tad tu dar gauni vos ne privatų transportą, kuriuo nuveža į lėktuvą anksčiau už kitus keleivius. Kai pasieki oro uostą, darbuotojas tau padeda sulaukti bagažo, palydi į salę, kur tavęs laukia pažįstami”, – paslaugos veikimo principus aiškina Arvydas.
Vykimas transportu – svarbi, bet tik viena kelionės dalis. Kaip neregiai jaučiasi restoranuose ir viešbučiuose, ar jiems kyla sunkumų ir kaip jie sprendžiami?
„Didelių problemų nekyla ir aptarnavimo sferoje. Į kavines einame drauge. Kol kiekvienas renkasi patiekalus, aš per internetą ieškau tos kavinės meniu. Tik jei tai yra trečiosios valstybės, ES šalių internetas negalioja, o vietiniai interneto paketai brangūs, tuomet gelbsti belaidis ryšys.
Kita problema – meniu ne anglų kalba. Regintiesiems dar galima susiorientuoti pagal nuotraukas, o man ne. Sudėtinga būna ir kai internete pateikiamas meniu neturi pritaikymo ekrano skaitymo programoms, meniu būna padrikas, sunku supranti, koks patiekalas kiek kainuoja. Tuomet pasikliauji padavėju, o jei ir jis nekalba angliškai, einame į kitą vietą, nes būna daug ir nacionalinių patiekalų, kur net angliškai ne viską supranti.
Padavėjo kompetencija čia labai svarbi, todėl jaučiasi, kurios kavinės į tai yra daugiau investavusios, kad tik čia sugrįžtum. Kai kur ne tik tave aptarnauja puikiai, bet ir pasiteirauja, kokiais tikslais viešime, net patys pasiūlo pasidaryti asmenukes”, – pasakoja Arvydas.
Žmogiškasis faktorius vis dar svarbus
Nepaisant technologijų pagalbos, reikšmingas žmogiškasis faktorius – aplinkinių paslaugumas ir žinojimas, kada ir kokios pagalbos gali prireikti regėjimo negalią turinčiam asmeniui.
„Žinome, kad, tarkime, Druskininkuose greitai sulauksime pagalbos, nes ten sveikatintis atvažiuoja žmonių su įvairiais sutrikimais, personalas jau tam pasiruošęs. O mums padėti reikia: jei pusryčiai patiekiami švediško stalo principu ar pirmą kartą palydint iki kambario, susipažįstant su pastatu.
Bet paprastai su tais dalykais nekyla ypatingų problemų, nes privataus sektoriaus darbuotojai suinteresuoti teikti lanksčias paslaugas, kad vėl sugrįžtume. Tik pastebėjom, jei darbuotojas vyresnio amžiaus, nelabai supranta, kaip vieni galime keliauti. O jaunų darbuotojų paslaugumas didesnis, be jokių išankstinių asmeninių reakcijų, net būna pasiruošę iš kambario mus atsivesti kaskart pusryčių, nors mums to ir nereikia”, – pasakoja 30-metis neregys Arvydas.
Žmogiškąjį faktorių pabrėžia ir Ričardo kelionių kompanionė Ugnė. 26-erių mergina, gyvenanti su regėjimo negalia, pati ne kartą tuo įsitikino kelionėse.
„Taip keliaudami, sutinkame daug įvairių žmonių. Mes, neregiai, kaip lakmuso popierėlis jų gerumui patikrinti. Iš kokių 20 žmonių vieną sutinkame nelabai malonų. Tad dar nėra buvę, kad kokia nors situacija neišsispręstų, sakyčiau, net neįmanoma, kad taip nutiktų, nes geranoriškų žmonių visuomet yra”, – pasakoja Ugnė.
Parengta pagal Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalo „Mūsų žodis“ publikaciją.
