Spalio pirmoji – Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Atsižvelgiant į šalyje vėl didėjantį skaičių užsikrėtusių COVID-19, Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda su kitais savivaldybės vadovais, tarybos nariais pakvietė senjorus į erdvų „Spindulio“ kino teatrą pabendrauti. Ta proga Marijampolės savivaldybės administracija parengė senjorams vaizdo siužetą, kuriame lopšelio-darželio „Rūta“ auklėtiniai dėstė savo įžvalgas apie senelių gyvenimą ir bendravimą su jais.
Sveikinimo žodyje meras akcentavo, jog džiaugiasi tuo, kad daugelis garbaus amžiaus savivaldybės gyventojų yra aktyvūs visuomenės nariai su kuriais įdomu ir malonu bendrauti, pasitarti vienu ar kitu aktualiu klausimu. Po savo pasisakymo meras pakvietė atėjusius į „Spindulio“ kino teatrą senjorus pažiūrėti įdomų, nemenko tarptautinio pripažinimo sulaukusį režisierės Giedrės Žickytės, taip pat jos komandos narių sukurtą ir kilsterėjusį Lietuvos kino dokumentiką į naujas aukštumas, dokumentinį filmą „Šuolis“. Stiprus jaunos ir talentingos režisierės darbas.
Filme panaudojus gausybę autentiškos dokumentinės medžiagos gautos iš įvairių šaltinių, taip pat po daugelio metų pabuvojus JAV pakrančių apsaugos laive „Vigilant“, atgimsta pusės amžiaus senumo įvykiai, kai mūsų kraštietis kilęs iš Griškabūdžio, šiandien jau sulaukęs 92 metų amžiaus ir gyvenantis Pilviškiuose – Simas Kudirka ryžosi bėgti į laisvąjį pasaulį ir ten prašyti politinio prieglobsčio.
Nutaikęs tinkamą momentą jis, sovietinio žvejybinio laivo jūreivis – radistas, peršoko iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį. Šuolis pavyko, tačiau dėl amerikiečių kariškių pasimetimo, neryžtingumo ar dar kažkokių kitų priežasčių bei sovietiniams pareigūnams pareikalavus, S. Kudirka netrukus buvo grąžintas atgal į sovietinį laivą, ten sumuštas, po to pargabentas į Tarybų Sąjungą, tardomas, teisiamas kaip tėvynės išdavikas. Po nuosprendžio buvo pasiųstas kalėti į Uralo lagerius, kur teko iškentėti visą sovietinės represinės pragaro mašinos galybę.
Netrukus nuodugniau išsiaiškinus įvykio detales Jungtinių Valstijų visuomenėje, politinio elito sluoksniuose, o ir kitose užsienio šalyse kilo didelė pasipiktinimo banga dėl tokio lengvabūdiško JAV pareigūnų sprendimo. Tačiau kol pačiu aukščiausiu politiniu lygmeniu vyko kova dėl Simo Kudirkos tolimesnio likimo, bėglys apie keturis metus „mėgavosi gyvenimu“ Mordovijos ir Vorkutos lageriuose.
Amerikos valdžios institucijoms kiek atsitokėjus nuo patirto šoko, įvertinus padarytos politinės klaidos svarbą pasauliui, ypač tebevykstančio šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų kontekste, kilus bėglio tapusio politiniu kaliniu palaikymo demonstracijoms, Simo Kudirkos istorija įgavo visiškai kitą svorį bei tapo tarptautiniu žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo simboliu.
Į kovą dėl S. Kudirkos išlaisvinimo įsijungė JAV lietuvių paveikti kongresmenai, prezidentai R. Niksonas, Dž. Fordas, JAV užsienio politikos guru, vienas iš geriausių šios šalies visų laikų valstybės sekretorių, prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimams H. Kisindžeris.
Amerikos lietuvių pastangomis, JAV buvo surasti S. Kudirkos motinos, gimusios šioje šalyje, krikšto bažnyčioje dokumentai ir jai atkurta JAV pilietybė, o tai leido Jungtinių Valstijų pilietybę suteikti ir jos sūnui Simui Kudirkai. Taigi, nuo šio momento kova dėl Simo išlaisvinimo bei leidimo su šeima išvykti gyventi į JAV perėjo į kitą lygmenį. Amerikos prezidentas Dž. Fordas kreipėsi į TSRS komunistų partijos generalinį sekretorių L. Brežnevą su prašymu atiduoti JAV pilietį kalintį gulage ir vardan abiejų to meto galingiausių valstybių santykių perspektyvos Kremliuje buvo išgirstas. Taip Simas Kudirka sugrįžo į Lietuvą iš kur su mama, taip pat žmona Gene ir abiem mažamečiais vaikais 1974 metais išvyko gyventi už Atlanto.
Kadangi to meto JAV ir TSRS valdžios viršūnės, švelniai tariant nesugyveno, tad S. Kudirkos atvykimas į Ameriką tapo dideliu politiniu šou tenykščiams politikams, na ir žinoma žiniasklaidai. Jie kaip įmanydami stengėsi išnaudoti šį momentą, Simas Kudirka akimirksniu tapo žvaigžde, dešimtis kartų pasakojo savo išgyvenimus žurnalistams ir visuomenei. Šią sudėtingą lietuvio bėglio iš už „geležinės uždangos“ istoriją daugelį kartų ir metų, taip pat pasakojo „Amerikos balso“, „Laisvės“ ir „Laisvosios Europos“ radijo stočių transliavusių savo laidas į Tarybų Sąjungą darbuotojai.
Po dokumentinio filmo peržiūros, „Spindulio“ kino teatre sutiktas marijampolietes – Stasę Požarskienę ir Nijolę Popierienę paklausiau ar jos girdėję, o gal ir žino šią istoriją, tačiau abi moterys atsakė neigiamai. Stasė tuo metu negyveno Lietuvoje, o Nijolė dirbo mokykloje ir rūpinosi dviem mažamečiais vaikais, tad politiniai įvykiai jai rūpėjo mažiausiai. Apie lietuvio jūreivio Simo Kudirkos „nuotykius“ 1970 metais abi pašnekovės sužinojusios tik dabar iš šio dokumentinio filmo anonso.
Dar Stasės ir Nijolės klausiau ar jos prieš kokius trisdešimt penkerius metus įsivaizdavo, kad Lietuvoje galės pažiūrėti tokio turinio dokumentinį filmą kino teatre. Ir vėl išgirdau trumpą ne. Bet filmas joms labai patiko, visapusiškai stiprus darbas kviečiantis apmąstyti daugelį dalykų, ypatingai šiandien, kai atsiranda daug visokių iššūkių. Moterims, taip pat paliko didelį įspūdį dokumentiniai kadrai įrodantys, kad net tokios galingos šalies prezidentas privalėjo atsiskaityti visuomenei apie pastangas dedamas siekiant išlaisvinti Simą Kudirką.
Baigiant mūsų trumpą pašnekesį abi moterys pasidžiaugė, kad Marijampolės valdžia nepamiršta senjorų ir toks mero gestas yra labai sveikintinas. Pasak jų, buvo puiki proga demonstruoto filmo dėka prisiminti jaunystę, kuri šiandien atrodo tarsi sapnas.
Autoriaus nuotraukose: Senjorų susitikimo su Marijampolės savivaldybės meru Povilu Isoda akimirkos bei kadrai iš dokumentinio filmo „Šuolis“, pasakojančio apie lietuvio Simo Kudirkos odisėjas.
Vytautas Karsokas
