Ortopedinės-traumatologinės operacijos, tokios kaip sąnarių endoprotezavimas, ne vienam pacientui tampa reikšmingu gyvenimo pokyčiu. Gydytojai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad šių operacijų sėkmė priklauso ne tik nuo pačios intervencijos, bet ir nuo to, kiek operacijai buvo ruoštasi iš anksto.
„Prereabilitacija – pasirengimas operacijai, kai stiprinamas kūnas, lavinami reikalingi įgūdžiai ir aiškinamasi, kas laukia po operacijos – gali turėti lemiamos reikšmės: sumažėja komplikacijų rizika, trumpėja gydymo ligoninėje trukmė, o pats pacientas greičiau sugrįžta į įprastą gyvenimo ritmą“, – komentuoja „Eglės sanatorijos“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Romantė Aleknavičienė.
Nuo fizinio iki psichologinio pasirengimo
Prereabilitacijos tikslai priklauso nuo planuojamos operacijos pobūdžio ir paciento būklės prieš operaciją. Vienas esminių – stiprinti raumenis, ypač aplink pažeistą sąnarį, pavyzdžiui, ruošiantis kelio sąnario operacijai, ypatingas dėmesys skiriamas šlaunies keturgalviui raumeniui.
„Antras tikslas – sąnario mobilumo išlaikymas, nes kuo didesnė sąnario judesių amplitudė prieš operaciją, tuo lengvesnė ir efektyvesnė reabilitacija po jos. Trečiasis – bendros fizinės būklės gerinimas: ištvermė, kvėpavimo funkcija, skausmo mažinimas, kad operacijos laukimas būtų lengvesnis“, – vardija R. Aleknavičienė.
Ji sako, kad pacientą svarbu mokyti funkcinių įgūdžių, kurių prireiks po operacijos – kaip naudotis ramentais, vaikštyne, kaip saugiai atsikelti iš lovos ar leistis laiptais. Šie įgūdžiai vėliau labai praverčia – kai žmogus jau žino, ką daryti, jis mažiau baiminasi, labiau pasitiki savo jėgomis.
Įprastai šiuos įgūdžius padeda lavinti kineziterapeutas, kuris pacientą aplanko pirmąją parą po operacijos, vis dėlto, pasak R. Aleknavičienės, kur kas veiksmingiau, kai pacientas su šia informacija supažindinamas dar prieš operaciją.
„Ne mažiau svarbus ir emocinis pasirengimas: jei pacientas žino, kas jo laukia po operacijos, išmoksta atpažinti galimas komplikacijas, jam mažiau nerimo ir daugiau aiškumo. O tai, kaip rodo praktika, turi tiesioginę įtaką gijimo kokybei“, – pažymi fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.
Rizikos veiksnys – mažas fizinis aktyvumas
Ne visi pacientai į operaciją ateina tinkamai fiziškai pasiruošę. Vienas didžiausių iššūkių – raumenų silpnumas. Jis, kartu su mažu fiziniu aktyvumu, antsvoriu ar nutukimu ir gretutinėmis ligomis, gerokai apsunkina pooperacinį laikotarpį. Prie jų prisideda prasta mityba, rūkymas ir net psichologinė būsena – jei žmogus bijo skausmo ar nesupranta proceso, jis gali tiesiog vengti judėti po atliktos operacijos.
„Ypač sudėtinga, kai pacientas serga lėtinėmis ligomis – cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis. Šie sutrikimai lėtina gijimą, didina infekcijų, pooperacinių komplikacijų riziką. Rūkymas taip pat pablogina audinių kraujotaką, į audinius patenka mažiau deguonies, o tai reiškia viena – žaizdų gijimas gali užtrukti. Todėl tokiais atvejais labai svarbus visapusiškas pasirengimas su specialistų komanda. Jei mityboje trūksta baltymų ir vitaminų – žaizdos taip pat gija sunkiau“, – teigia R. Aleknavičienė.
Ji mini ir vieną konkretų savo praktikos pavyzdį: pacientas, planavęs kelio sąnario operaciją, reabilitacijos metu neturėjo tipinės šlaunies raumens hipotrofijos, nes ruošėsi šiai operacijai iš anksto. Abi kojos buvo vienodai stiprios, todėl jis atsistatė greičiau ir lengviau, atitinkamai jo motyvacija buvo didesnė, o nuotaika – geresnė. Tai, gydytojos teigimu, iliustruoja, kaip išankstinis pasiruošimas iš esmės gali pakeisti reabilitacijos eigą.
Kam pasiruošimas būtinas?
Prereabilitacija ypač rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms, mažiau judantiems pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, taip pat sportininkams, kuriems svarbus greitas atsistatymas po operacijos. Pasiruošimo metodai priklauso nuo individualios būklės – vienam svarbi mityba, kitam – fizinis aktyvumas ar psichologinė pagalba, o trečiam gali prireikti pagalbos visose šiose srityse.
„Tiesa, Lietuvoje prereabilitacija vis dar nėra apibrėžta nei kaip atskira sveikatos priežiūros paslauga, nei finansuojama iš privalomojo sveikatos draudimo. Kol kas tai – paciento atsakomybė. Visgi dalis ortopedų-traumatologų šalyje jau rekomenduoja pacientams prieš sąnario endoprotezavimą pasiekti tam tikrą kūno masės indeksą – antraip jie negalės atlikti operacijos“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Ką galima daryti šiandien?
R. Aleknavičienė rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, žinodamas apie planuojamą operaciją, gali bendradarbiauti su savo komandoje dirbančiu kineziterapeutu ir sudaryti pasiruošimo planą.
„Galima kreiptis ir į reabilitacijos įstaigas, kur pacientui būtų sudarytas individualus pasiruošimo planas. Laikas, per kurį galima tinkamai pasirengti operacijai, skiriasi – kai kada pakanka kelių savaičių, sudėtingesniais atvejais gali prireikti ir kelių mėnesių. Svarbu suprasti – pasiruošimas nėra alternatyva operacijai ar reabilitacijai po jos. Tai – trūkstama grandis, dėl kurios visas gydymo procesas tampa efektyvesnis“, – tvirtina fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.
