Pavargom. Kodėl aš pasirinkau nestreikuojančių pusę [NUOMONĖ]

Per šalį gana nedrąsiai ritasi mokytojų streiko banga. Mokyklų skaičius pulsuojantis – nuo kelių iki keliasdešimties. Suvalkijos sostinėje Marijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje, mokytojų bendruomenė nevieninga ir streikuoja tik keletas mokyklų.

Aš mokytoja, ir aš nestreikuoju… Jausmas negeras, toks, lyg būčiau palikusi savo draugus sudėtingoje situacijoje ir ,,dėjus į krūmus“. Juolab kad visa širdimi ir visa esybe norisi streikuoti, išrėkti tiesą: ,,BAIKIT NAIKINTI ATEITĮ“! Kas atsitiko, kad esame tokie nevieningi ir negalime visi drauge ant mokyklos durų pakabinti užrašo „Neterminuotas streikas“? PAVARGOM, nes pastaruosius metus gyvenom įtampoj ir netikrume, visas gaunamas žinias aiškinomės ir interpretavom taip, kaip išmanom, nes atsakymų nebuvo. Daugelis dalykų, kurie atrodė nerealūs, vėliau tapo realybe – stulbinančia, liūdinančia ir skaudinančia tuos, kurie mokyklose dirba ne vienerius metus, mato esmines problemas ir net turi pasiūlymų, kaip jas spręsti, bet dabar turi stebėti tik chaotišką ir betikslį esamos sistemos griovimą.

Nuo vasaros pabaigos įtampa pasiekė dar didesnį lygį, kai pradėjome žvilgčioti į kolegų „kišenių“ procentus, valandas darbui su bendruomene, etato dydį ir t.t. Santykiai pradėjo strigti, nes greitas „kišenių“ padalinimas nebuvo tobulas ir teisingas, nes per keletą savaičių gerai ir teisingai „užvesti“ šimtus mokinių turinčių mokyklų darbą yra ne iššūkis, o misija neįmanoma. Mokytojų dieną sulaukę pirmųjų algų tapome dar labiau suirzę ir smaugiami neteisybės, kai 18 ir 29 pamokas turintis mokytojai ,,sukrapšto“ tą patį etato dydį ir gauna tą patį atlygį, kai mokytojo, dirbančio su 30 mokinių,  ir mokytojo, dirbančio su 16 mokinių klase, pamokos įkainis tampa vienodas, kai gimnazijų mokytojai, nešantys itin didelę naštą, tampa nebevertais priedo, nes tiesiog nebeverti…

Šalia lozunginių šūkių apie mokytojų specialybės išskirtinumą ir prestižą atsiranda MELAS – kaip kyla mokytojų algos, kaip jiems apmokama už VISUS darbus ir kaip gera jiems dabar turi būti… Ir tai tęsiasi nuolat, atkakliai pasitelkiant net kai kurių mokyklų vadovų pajėgas. Pasidarė visiškai neaišku, ar mūsų, mokytojų, realybė ir valdžios realybė sukasi bent toje pačioje orbitoje?  Pamokos įkainis sumažėjęs, pamokos reikšmė devalvuojama, darbų, kuriuos dirbam, apmokama trečdalis (geriausiu atveju), mažos ir didelės mokyklos, gimnazijos ir visos kitos supriešintos, to paties dalyko mokytojų atlyginimai už tą patį krūvį viename mieste esančiose mokyklose stipriai skiriasi. Nepatenkintoms  mokykloms siunčiamos „supermenų“ komandos iš ministerijos, kurie  veža „ramybę ir gerovę“. Dvidešimt metų ir daugiau mokykloje dirbantys pedagogai vadinami nešiuolaikiškais, sustabarėjusiais ir, suprask, nevertais oraus atlygio. Reformai oponuojantys apšaukiami pasenusio mąstymo, nesuprantančiais, užsisėdėjusiais savo vietose, besivadovaujančiais tik emocijomis,  o dar geriau politikuojančiais.

Sunkiai tikėtina, kad ši streikų banga virs cunamiu, kuris nuneštų visą šį chaosą, po kurio prasidėtų realus švietimo sveikimas. Sunkiai tikėtina, nes mes, nestreikuojantys, pakėlėm rankas ir pasidavėm abejingumui. Atsiprašau, nes mes neišlaikėm pilietiškumo egzamino ir likom savo pasiteisinimų bei įvairių priežasčių pančiuose: „situacija ne taip  jau ir pablogėjo“, „dar vienos profsąjungos nekursim“, „organizuoti streiką daug vargo“, „nenorim pyktis su mokyklos valdžia“, „galėtų būti rimtesni reikalavimai“ ir t.t. Mes  pavargom nuo netikrumo, blaškymosi ir žeminimo. Mes labai pavargom nuo nuolatinio laukimo, kad vis dar gali būti geriau…

Štai tokios mintys sugulė šiandien į straipsnį ir ne iš liūdesio, o cituojant premjerą, iš „laisvo laiko“ gausos….