Sename laikraščio “Viltis” numeryje, 1914 metų pabaigoje rašoma: “Praslinko jau aštuonios savaitės nuo vokiečių užviešpatavimo Naumiestyje. Dabar rusai jį užėmė. Išvijo vokiečius iš viso pasienio.
Keturis kartus Naumiestis perėjo iš rankų į rankas. Daug šaudymų jam teko pamatyti. Ypatingai paskutiniuose mūšiuose.
Daugiausiai Naumiesčiui eibių padarė granatos ir šrapnelės. Nerasi namo, kuris nebūtų kulkų kliudytas. Daugelis namų smarkiai sugadyti. Trečdalis miesto sudegęs. Sudegė ir gražus vaistinės mūras.
Gotiško stiliaus ir didelio gražumo Naumiesčio bažnyčia smarkiai apgadinta. Priskaitoma jos pataisymui keletas tūkstančių. Tačiau ji savo didumu iš tolo rodos vis sako: “Dar kita tiek galėčiau matyti. Dar vis mano mūrai galėtų iškęsti. Ir mano senukas prelatas Oleka. Jis per visus didžiausius šaudymus išbuvo Naumiestyje.
Nukentėjo protestantų maldnamis ir naujai pastatyta cerkvė. Visur tik matyti karo baisumas: granatų išmuštos duobės, skelveldromis nusėtos gatvės.
Ne taip prisirišę prie savo turtų Naumiesčio gyventojai pasiskubino jį palikti. Išsikraustė į kaimus ar kur toliau.
Visos krautuvės buvo apiplėštos. Buvo vagiama iš žmonių patalynė, baltiniai. Gyvulius vedė ir pjovė.
Kur gi dabar tie šeši tūkstančiai Naumiesčio gyventojų. Beliko vienas kitas šimtas.
Bulvės ir daržovės sušalo nenukastos. Sumindžiotos kareivių.
Tik vienas žingsnis pirmyn: Naumiestyje neliko alinių. Miestelis bus blaivus visam laikui.”
1914 m.
