Gaila, kad visa tai nepelnytai kliuvo Tautos laisvės šaukliui, dainiui, poetui Justinui Marcinkevičiui.
Žinoma, nuomonė yra nuomonė, dėl jos neprieštaraujama. Bet dar yra požiūris. Matome, kas vyksta, kaip lietuvių kalba yra darkoma. Matome, kaip lietuviškas identitetas ir toliau yra naikinamas.
Tai negražiai Lietuvą auginate, modernieji! Tai, perfrazavus poeto eiles „Tai gražiai mane augino“, tiktų jums, kurie ten susėdę su apdovanojimais, sudergėte jo vardą.
Kuris iš jūsų yra baltas, juodas metraštininkas, kuris, kur sėdite ten taip patogiai aukštai?
Lietuvos visuomenę, skaitytojus išmušė iš vėžių – J. Marcinkevičiaus trilogija Katedra, Mindaugas ir Mažvydas – „melo ir ideologijos kūrinys“?
Moderniosios kartos rašytoja Kristina Sabaliauskaitė tarė: „negi statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys?“
Tai čia ir nutilo vėjas, karštis smogė Lietuvoje – tiesiogiai. Visuomenė liko priblokšta. Nesupratom, ar tai tikrovėje taip galėjo būti pasakyti tokie žeminantys žodžiai Tautos šaukliui J. Marcinkevičiui. Pasirodo taip. Su tokia „pagarba“ kalba rašytoja.
Norint pakenkti žmogui, išgalvoti bet kokias nebūtas istorijas šiais laikais tampa mada, net iki didžiausio nusikaltimo. Šiais laikais darosi neberamu gyventi Lietuvoje, o mirusioms asmenybėms net kapuose. Liūdna, gaila ir net pikta.
Kai sovietiniais laikais buvo statomas garsaus teatro režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklis „Mindaugas“, žiūrovų minios veržėsi žiūrėti, už tai buvo neramios dienos ne tik režisieriui, aktoriams, bet ir pačiam rašytojui, laisvės šaukliui J. Marcinkevičiui.
Kas vyksta???
Dabar mes, kaip tie XIII amžiaus lietuviai, iškrikę po savo pilaites, nedrįstame jungtis, vienytis. Nors ir baisiais būdais, bet Mindaugas mėgino visą Lietuvą apjungti. Ar jam pavyko? Tikiu, kad taip!
Bet dabar ji byra, skaldosi, liberalių moderniųjų valdžios darbais ir atsainiu jų požiūriu į valstybę, žmones – turime dvi Lietuvas.
Už šį Lietuvos žemių apjungimą baisiais būdais gal dar Mindaugo karūnavimo liepos 6-tą dieną sugalvosite panaikinti, likčiau nenustebęs.
Kieno dabar eilė būti nulinčiuotam? Mano ar tavo, skaitytojau, Lietuvos patriote?
O nepelnytai pažeminusius poetą kviečiu paskaityti J. Marcinkevičiaus apysaką „Taburetė virš galvos“ 1991 m.:
Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne literatūrinė, bet politinė vendeta. O išlaikyti vis sunkiau ir sunkiau. „Šiaurės Atėnai“ išpylė šitokią purvo, insinuacijų, prasimanymų statinę, kad aš ligi šiol tik žiopčioju, neatgaudamas kvapo, bejėgiškai mosuoju rankomis, šaukiu – o balso nėra, ieškau kojomis žemės – ir nepasiekiu, bandau nusitverti už kokios šaknies ar šakelės.
„Žadėjome eiti už rankų susiėmę. Aš sapnavau šitokį mūsų kelią, aš kliedėjau juo. Džiaugiausi kaip vaikas, kai regėjau meilės ir santarvės šviesą žmonių veiduose. Žinau, tu, brolau, buvai nuskriaustas to „buvusio“ gyvenimo, bet ir aš buvau jo nuskriaustas. Kur, kada gyvenime buvo nenuskriaustas bent vienas žmogus? Sunku pasverti skriaudą, dar sunkiau ją atlyginti, nenuskriaudžiant kito. Nelaiminga ta mano apysaka*!“
*Kalbama apie apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, išleistą 1961 m.
