Dvidešimtojo amžiaus pradžioje lietuvių santaupos pranyko kaip dūmas. Tai atsitiko ne vieną ir ne du kartus. Kažkiek laimingesni buvo tie, kurie po pagalve laikė vieną, kitą aukso žiedelį ar sidabrinę monetą.
Lietuvių sutaupyti popieriniai pinigai „sudegė“ dėl visiems žinomų priežasčių. Tai lėmė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Rusų, o paskui sekusi ir vokiečių okupacija. Valdžia keitė valdžią, valiuta keitė valiutą. Europą drebino karas, ligos ir revoliucijos.
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę 1922 m. įsitvirtino lietuviškas litas. Apie būtinybę lietuviams pasitikėti naująja valiuta buvo rašomos publikacijos ir straipsniai.
Apie prarastą žmonių pasitikėjimą pinigais buvo rašoma sekančiai: „Dar visai neseniai, prieš pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvoje buvo tik rusų pinigai – rubliai. Jų buvo visokių. Auksiniai, sidabriniai, popieriniai. Egzistavo ir smulkūs – variniai.
Visų šitų pinigų vertė buvo vienoda. Atėjus karui aukso ir sidabro rubliai netrukus išnyko. Kiek vėliau pradėjo nykti ir varis. Liko tik popieriniai. Viskas pradėjo sparčiai brangti. Kitaip sakant, pinigų vertė pradėjo smarkiai kristi. Krito vis žemiau, kol po rusų revoliucijos, bolševikams paėmus valdžią, popieriniai pinigai tapo visiškai beverčiai. Jie buvo pakeisti kitais.
Tie, kurie turėjo susitaupę rublius, visas santaupas prarado.
Lygiai tas pats pasikartojo su vokiečių marke.
Lietuviai visiškai nustojo tikėti pinigais ir jų nebetaupė. Visus turimus pinigus pradėjo keisti į turtą. Kai jau vokiečių markė 1922 m. buvo visiškai nukritusi, Lietuvos vyriausybė sugalvojo įvesti savąjį lietuvišką pinigą – litą.
Du kartus taip skaudžiai nudegę, lietuviai nelabai norėjo tikėti litu. Nors jį ir ėmė, bet ilgai stengėsi nelaikyti. Gavę litus iškart keitė į svetimą tvirtą valiutą: dolerį, svarą ar guldeną. Pirko ir kitokį turtą. Dar ir šiandien (1928 m.), po septynių metų laimingo lito gyvenimo, dar yra žmonių, kurie renka dolerius.
Ant kiekvieno atspausdinto lito rasime atspausdintą parašą: vienas litas turi 0,150462 gramų gryno aukso. Vadinasi litas yra aukso pinigas. Kitaip sakant litas yra popierinis pinigas padengtas auksu arba aukso vertybėmis.
Lietuvos bankas, kuris leidžia popierinius pinigus, turi aukso. Todėl kiekvienas popierinis pinigas yra padengtas auksu. Esant reikalui, bankas atsako savo turimomis aukso atsargomis. Kiekvieną popierinį litą Lietuvos bankas skaito savo skola už kurį jis atsako savo turtu.
Lietuvos banko aktyvai sudaro: 34 milijonai aukso, apie puspenkto milijono sidabro, apie du milijonai varinių pinigų, ir 42 milijonai svetimos valiutos. Taip pat vekseliai ir kitoks saugomas turtas.
Vadinasi, jeigu kas nors pareikalautų apmokėti visus popierinius litus ir žmonių indėlius, tai Lietuvos bankas, pardavęs savo auksą, sidabrą, vekselius ne tik apmoka, bet ir išlaiko pelną. Iš to matom, kad litas tikrai yra aukso pinigas. Toks pats, kaip doleris arba anglų svaras.
Ar Lietuvos bankas gali išleisti nepadengtų jokiu turtu popierinių pinigų, kaip tai darė savo laiku rusai ar vokiečiai? Ne, negali. Lietuvos banko įstatyme parašyta: ne mažiau kaip trečdalis esamų apyvartoje banknotų turi būti padengti auksu. O likusioji suma padengta lengvai realizuojamomis vertybėmis.
Tad dabar (1928 m.) aišku, kad mes negalime padidinti savo krašte litų skaičiaus, spausdindami tik popierinius litus, kaip tai darė rusai ar vokiečiai, nes spausdinti galime tik tiek litų, kiek turime sukaupę turto.
Turtui įsigyti yra trys būdai: darbštumas, taupumas ir mokslas. Darbas pagamina turtus, taupumas juos pas mus sulaiko. O mokslas moko, kaip geriau tuos turtus padidinti, – finansų valdymo pamokėlę užbaigė 1928 m. dirbęs reporteris.
