Išvaizdos detalės yra itin svarbios žmogaus pasitikėjimui savimi, o ypač daug dėmesio skiriama tiems bruožams, kurie lengviausiai pastebimi išoriškai. Tai, ką žmogus laiko figūros trūkumais, galima maskuoti drabužiais; tuo tarpu veido bruožai ar plaukai yra visada matomi – būtent todėl žmonės skaudžiai išgyvena tokius procesus kaip plaukų išslinkimas. Kauno „Kardiolitos” klinikų Psichinės sveikatos centro psichologė Jurga Raudienė pasakoja, kodėl plaukų retėjimas sukelia rimtas psichologines problemas ir kenkia žmogaus savivertei.
Retėjantys plaukai gali išprovokuoti ir depresiją
Didelę įtaką psichologinėms problemoms, kurias išprovokuoja plaukų retėjimas, daro tai, kad gyvename visuomenėje, kurioje nuolat akcentuojamas išorinis patrauklumas, įsigalėjęs jaunystės kultas – mus nuolat supa daugybė reklamų, nuotraukų socialiniuose tinkluose, o žiniasklaidoje ypač populiarios su išvaizda susijusios temos.
„Tyrimai rodo, kad židininis nuplikimas susijęs su mažesniu pasitenkinimu gyvenimo kokybe, didina depresijos ir nerimo sutrikimų tikimybę. Atsiradus plaukų retėjimui, pakinta savęs suvokimas: jei pokyčiai ryškiai matomi, žiūrėdamas į save veidrodyje žmogus gali jaustis „nebe aš”, ima vertinti save kaip mažiau patrauklų. Sumažėjęs pasitikėjimas savimi provokuoja socialinį nerimą, žmogus bijo pašaipų, atsiranda padidintas jautrumas aplinkinių reakcijoms, todėl kartais imama vengti socialinių situacijų, aukštesnis streso lygmuo neigiamai paveikia bendravimą šeimoje ar darbe”, – komentuoja psichologė.
Plaukų retėjimas ypatingai skausmingas jauniems žmonėms ir moterims
Pasak J. Raudienės, visada lengviau susitaikyti ir priimti pokyčius, kurie yra tikėtini, nes vyksta „savo laiku” – šiuo atveju, kai vyrai nuplinka jau brandžiame amžiuje.
„Plaukų retėjimas jaunystėje nėra įprastas reiškinys, be to, šiame amžiuje žmogui itin svarbi aplinkinių nuomonė, vyksta reikšmingi pokyčiai – kuriami romantiniai santykiai, keliami karjeros tikslai, todėl pasitikėjimas savimi yra itin reikalingas. Atsiradus tokiems fiziniams pokyčiams kaip plaukų retėjimas, jaunam žmogui pasidaro sunku išlaikyti pasitikėjimą savimi ir jis ima jausti, jog neatitinka išvaizdos standartų”, – teigia specialistė.
Didesnė psichologinių problemų tikimybė taip pat atsiranda ir tarp moterų, kurioms pradeda retėti plaukai. Į vyrų plikimą žmonės paprastai žiūri tolerantiškiau, suvokia tai kaip natūralų reiškinį – moterys, susiduriančios su plaukų išslinkimu dažniau susilaukia neigiamo dėmesio.
„Kai matome vyrą nuskusta galva, dažniau priimame tai kaip atskirą šukuosenos variantą ir taip atsiranda galimybė užmaskuoti net ir neįprastą nuplikimą. Tuo tarpu moterims tokia situacija ženkliai sudėtingesnė ir ypač pažeidžia savęs vertinimą, sukelia didelį stresą. Veikia ir socialiniai streotipai: kalbant apie moteris, plaukai tradiciškai suvokiami kaip neatsiejama moteriškumo, seksualumo dalis”, – pasakoja psichologė.
Plikimas neturi tapti kliūtimi visaverčiam gyvenimui
Anot J. Raudienės, pirmiausia svarbu priminti sau, kad tai, ko bijome, galvodami apie aplinkinių reakcijas ir spėliodami apie tai, kokios jos gali būti, dažniausiai yra tik mūsų galvoje. Mūsų trūkumus aplinkiniai žmonės linkę pastebėti žymiai rečiau nei mums gali atrodyti, o bendraujant dviems suaugusiems žmonėms, kito žmogaus vertinimui daugiau įtakos turi ne išorė, o asmenybė.
„Jeigu žmogus pats neakcentuoja savo trūkumų, juos mažiau pastebi ir kiti. Mūsų „aš” yra žymiai daugiau ne tik mūsų išorė – akys, dantys ar plaukai – todėl verta ugdytis įprotį žiūrėti į save plačiau ir atlaidžiau, mokytis pastebėti tai, ką patrauklaus savyje turime. Gali padėti ir nedideli eksperimentai su išvaizda – retėjančius plaukus galima paslėpti po įdomiu galvos apdangalu, paryškinti patinkančius išorinius bruožus, kad į juos pirmiausia būtų nukreiptas aplinkinių dėmesys”, – pataria specialistė.
Pasitikėjimą savimi ir „pabėgusius” plaukus gali padėti susigrąžinti plaukų persodinimo procedūros. Šiuolaikinės procedūros yra ne tik technologiškai pažangios, tačiau ir neskausmingos, o įsodinti plaukai atrodo natūraliai ir nebeiškrenta.
