R. Juknevičienė: Svarbiausia yra išsaugoti ir tęsti Kovo 11-osios Lietuvos idėją.
– Netrukus švęsime Kovo 11-ąją. Su kokiomis mintimis šią šventę pasitinkate jūs, Nepriklausomybės Akto signatarė?
Sakyčiau, ši Kovo 11-oji, lyginant su buvusiomis prieš penkerius metus, iki plataus masto karo, yra gerokai rimtesnė. Šiemet išryškėjo tikros tektoninės slinktys pasaulyje, turiu omenyje tai, kad nebeliko aiškumo dėl mūsų pačių saugumo garantijų ir perspektyvų.
Aišku, pirmas dalykas – karas. Tai nebėra nauja: jau ketverius metus trunka šis žiaurus Rusijos karas prieš Ukrainą. Visos Europos atžvilgiu matome įvairius hibridinius bandymus mus destabilizuoti. Svarbiausia, kad susvyravo Vakarų vienybė, kuri visada buvo mūsų saugumo pagrindas. Kai 2004 m. įstojome į NATO ir ES, kai kam atrodė, kad istorija baigėsi, bėdos pasibaigė ir mes dabar gyvensime vis geriau tiek ekonomiškai, tiek saugumo prasme. Tikėjomės, kad perėjome į kitą saugumo krantą. Kovo 11-osios esminis tikslas ir buvo paslinkti Lietuvos žemėlapį į saugią Vakarų erdvę, kad nebebūtume Rusijos imperijos (arba jų vadinamojo „Russkij mir“) įtakos zonoje.
Mums tai pavyko, bet dabar JAV vidaus politikos procesai ir prezidento Donaldo Trumpo retorika davė nemažai signalų, kad pasaulis keičiasi. Amerikos prioritetu tampa Kinija, o mes turime ruoštis tam, kad Europa privalės pati labiau rūpintis savo saugumu. NATO viduje nuolat pabrėžiamas nepakankamas europinių valstybių finansinis prisidėjimas prie gynybos. Dėl šio „spyrio“ daugelis suprato, kad požiūris į gynybą turi keistis iš esmės.
– Tai naujas iššūkis ir Europos Sąjungai kaip institucijai?
Būtent. Iki šiol saugumas mums asocijavosi tik su NATO ir JAV. Pačios JAV anksčiau priešinosi bet kokiam funkcijų dubliavimui, kad ES nedubliuotų NATO veiklos. O dabar staiga visi sužiuro: „Kur Europos Sąjunga? Kodėl ji nieko nedarė iki šiol?“ Nedarė todėl, kad nebuvo įsipareigojusi. Sutartyse aiškiai parašyta, kad ES nėra atsakinga už gynybą, saugumą ar užsienio politiką – tai pačių valstybių narių reikalas. Tos ES valstybės narės dažniausiai yra ir NATO narės.
Tačiau dabar įvyko didelis lūžis. ES jau antrus metus bando kurti pagrindus, kad į jos funkcijų sąrašą papultų ir saugumo ir gynybos dimensija, ko anksčiau nebuvo. Tam reikia daug pastangų. Čia Lietuvos vaidmuo milžiniškas – turiu omenyje Andrių Kubilių, kuriam pirmą kartą istorijoje teko gynybos komisaro portfelis. Man taip pat tenka dirbti pirmą kartą ES istorijoje įsteigtame Saugumo ir gynybos komitete.
Skirtingai nei kartais teigiama Lietuvoje, Europa daro daug. Praktinių darbų yra padaryta daug. Užkuriama gynybos pramonė, teikiama parama Ukrainai, kuri dabar yra svarbiausias mūsų saugumo ir gynybos politikos prioritetas. Šiandien Europa (įskaitant ir ES nepriklausančias valstybes, pavyzdžiui, JK ar Norvegiją) tapo esmine Ukrainos atrama, nes JAV finansinė parama dėl Trumpo politikos sumažėjo. Europa perka trūkstamą ginkluotę iš JAV europiniais pinigais. Tad be Europos paramos Ukrainos šiandien turbūt nebebūtų, nors ukrainiečių ryžtas čia išlieka svarbiausiu faktoriumi.
Tad dabar dvi vienu metu vykdomos užduotys: padėti Ukrainai, jokių būdu neleisti, kad Ukraina pralaimėtų ir atstumti Rusiją, kiek galima toliau, sustabdyti jos agresiją.
Tuo pačiu svarbu sukurti tvirtus gynybinius pamatus tam, kad Europos valstybės būtų pajėgios, kiek galima labiau būtų pasiruošusios be JAV atlaikyti įvairius smūgius. Kai kuriuos dalykus galima greičiau padaryti, pavyzdžiui, pramonės užkūrimas dėl amunicijos ir taip toliau, bet pavyzdžiui kosmoso žvalgybiniai dalykai, arba europinė branduolinio ginklo dimencija kol kas yra perspektyvoje, nors apie tai irgi jau kalbame.
– Vis dėlto visuomenėje kyla neužtikrintumas dėl JAV administracijos pareiškimų. Kiek galime pasikliauti NATO šiandien?
Pasikliauti NATO reikia, Aljansas veikia, gynybos planai sudėlioti. Nors vyksta pokyčiai, tačiau judama ta linkme, kad daugiau atsakomybės Europos žemyne turės prisiimti pačios Europos valstybės. JAV išlieka, bet jos bus mažiau įsitraukusios nei iki šiol.
Tam turime ruoštis, nes kai kurių pajėgumų tiesiog neturime. Pavyzdžiui, branduolinį ginklą turi tik JK ir Prancūzija, bet jo nepakanka. Rusija yra sukaupusi nepalyginamai daugiau branduolinio ginklo nei visa NATO be JAV. Tai pagrindinis Rusijos šantažo elementas. Nors ekonomiškai Rusija yra „milžinas ant molinių kojų“, šis banditas rankose mosuoja branduoliniu ginklu ir žino, kad be JAV palaikymo Europa gali būti lengvai šantažuojama. Pačiame NATO viduje vyksta tie pokyčiai, turi rastis Europoje daugiau jos pačios pajėgumų, ir tai yra reikalingas dalykas.
Logiška, kad JAV mokesčių mokėtojai klausia: „Kodėl mes turime mokėti už saugumą tų, kurie patys nesugeba skirti net 2 % BVP (kaip, pavyzdžiui, Ispanija)?“ NATO išliks, bet jis bus kitoks – su stipresniu europietišku indėliu.
– Kalbant apie hibridines grėsmes, su kuriomis susiduria Europos šalys – dezinformaciją, balionus iš Baltarusijos, migrantų krizę. Koks turėtų būti ES atsakas?
Europos Komisija neseniai priėmė sprendimą dėl rytinio ES sparno stiprinimo. Aš pati tapau Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto pranešėja hibridinių grėsmių klausimu.
Anksčiau, kai prieš kelerius metus apie tai kalbėdavome, daugelis nesuprato problemos rimtumo. O dabar visi puikiai mato, kad kišimasis į politinius procesus per dezinformaciją, socialinius tinklus, melo ir neapykantos skleidimas yra reali Rusijos taktika. Man nerimą kelia ir JAV pozicija, nes dažnai atorodo, kad D. Trumpo požiūris į ES kai kuriais aspektais suartėjo su V. Putino – ypač tai matome artėjančių rinkimų Vengrijoje kontekste. Kai prorusišką V. Orbaną, kuris, kaip žinome, yra didžiulė rakštis Europos Sąjungai priimant sprendimus, atvirai remia Trumpo administracija. Tad čia man atrodo yra didžiulė Vašingtono, bent jau dabartinės administracijos, klaida, nes D. Trumpas iš principo netiki kokiomis nors tarptautinėmis institucijomis, ir Europos Sąjungą laiko viena iš tokių institucijų, ir jis nori dirbti su nacionalinėmis valstybėmis. Galima galvoti apie darbą su didelėmis valstybėmis, tačiau mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, Europos Sąjunga yra esminė atrama: tiek dėl saugumo, tiek dėl ekonomikos, bendros rinkos ir kitų dalykų.
Tad šiame kontekste man kyla didelis nerimas, kad Europos Sąjungoje yra bandoma tokias išcentrines jėgas remti iš vidaus. 2027 metais laukia bent keletas rinkimų svarbiausiose valstybėse, įskaitant Prancūziją, Ispaniją, šiais metais – Vengrijoje, ir nežinome, kas gali stoti prie valstybių vairo. Čia gali kilti Europos Sąjungai nemaža grėsmė, kaip institucijai, tam turėtume ruoštis, nes hibridinis veikimas iš išorės dažnai yra paveikus.
– Kaip stiprinti mūsų piliečių atsparumą melui ir populistams?
Lietuvoje, deja, matome nemažą procentą žmonių, balsuojančių už melagius, už tuos, kurie populistiškai (ir dažniausiai naudingai Kremliui) kelia chaosą, įtampas ir diskredituoja valstybę demokratinio pasaulio akyse. Antisemitiniai šūkiai ar kiti panašūs dalykai daro milžinišką žalą mūsų moraliniam autoritetui. Lietuva pasaulį nustebino savo giliu laisvės troškimu, o dabar patys bjaurojame savo įvaizdį. Kremliui tai yra tiesiog didžiulė dovana tokie politikai, bet svarbiausia, man neramu, kad nemažai žmonių dėl įvairių priežasčių vis dėlto remia tokią politiką. Todėl sveikinu Seimo narės Daivos Ulbinaitės pastangas įstatymu užkardyti dezinformaciją.
Svarbu suprasti, kad tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos rūpestis – kaip išsaugoti piliečių atsparumą šioms hibridinėms įtakoms iš išorės. Tai darbas, kurį turime nuveikti kartu.
Užsakymo numeris: SG-20-241
