Kas kartą kai Statistikos departamentas paskelbia naujų duomenų apie Lietuvos demografiją, galima kartoti tą pačią žinią – regionai degraduoja. Kartais Prezidentė ar kitas aukštasis pareigūnas nuvažiuoja pas kokį salotas auginantį ūkininką į Šalčininkų rajoną ar į Pabradę pas stambų pramonininką, tačiau statistika žudo bet kokias viltis apie pragiedrulius provincijoje.
Regionų viltis – investicijos
Ekonomistai ir apžvalgininkai kartoja paprastą tiesą, kad regionams reikia investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų. Tai yra pagrindas, kad prasidėtų atsigavimas. Visa kita: geresnis susisiekimas, tinkamas švietimas, jaunimo politika neturi prasmės, jeigu nėra investicijų. Iki šiol regionų politika buvo taip apleista, kad dabar jau nebėra vilčių, kad visos 60 savivaldybių išliks, bet negi jokios perspektyvos nebeturi ir didesni mūsų miestai Panevėžys, Alytus, Marijampolė?
Vos kalba pasisuka apie investicijas regionuose, tuoj ištraukiamos tiesioginių užsienio investicijų lentelės, LEZ‘ų skaičiai, gamyklos, tačiau visai nekalbama apie valstybės investicijas. Juk valstybės skiriami pinigai infrastruktūrai, valstybės sukuriamos darbo vietos tai lygiai tokios pat svarbios ūkio skatinimo priemonės, kaip ir naujas privatus verslas.
Valstybė yra didžiausias ūkio žaidėjas Lietuvoje, sukuriantis beveik 400 tūkst. darbo vietų, kai iš viso samdomų darbo vietų yra apie 1,3 mln. Jei valstybė turėtų strategiją ir šias darbo vietas paskirstytų po šalies teritoriją kryptingai, tai būtų labai didelė paspirtis regionams. Dabar to nėra. Geriausiai apmokamos darbo vietos ir absoliučiai daugiausiai jų yra sutelkta Vilniuje. Stebėtina, bet sostinėje 40 proc. visų dirbančiųjų dirba valstybės tarnyboje, valstybės paslaugų sektoriuje ar valstybės valdomose įmonėje.
Lietuva neturi regionų politikos
XXI amžiaus tendencija yra, kad žmonės linkę rinktis gyvenimui didelius miestus. Net Norvegija, Anglija ar Švedija sprendžia tas pačias problemas. Negalėdami pritraukti savo gyventojų į atokesnius regionus, kviečiasi imigrantus, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Kaip viena iš priemonių palaikyti tolygesnį valstybės apgyvendinimą yra įvairių valstybinių institucijų išdėstymas po visą valstybės teritoriją. Tai sėkmingai daro ne tik Vokietija, Skandinavijos šalys, bet ruošiasi ir Estija. Lietuvoje, priešingai, kiekviena Vyriausybė vis daugiau valstybės aparato koncentruoja sostinėje, o regionuose uždaro padalinius, motyvuojant lėšų taupymu. Tai gal geriau taupant lėšas uždaryti padalinį Vilniuje?
Bėda, kad regionų politika merdi, yra patys valdžios pareigūnai. Visi jie gyvena Vilniuje ir regionų politiką mato iš Vilniaus, o iš tikrųjų tai jiems nerūpi kas ten atsitiks su kokia nors Akmene. Štai aukštas vidaus reikalų ministerijos tarnautojas, kuris daugelį metų atsakingas už regionų politiką, aiškina, kad negalima nieko iškelti į kokią nors Uteną, nes ten nėra kam dirbti. Taigi ratas užsidaro, nieko negalima perkelti, nes nėra darbuotojų, o darbuotojų nėra, nes nėra konkurencingų darbo vietų. O kodėl „Western Union“ į kažkokį „užkampį“ Vilnių, kurio 99,9 proc. amerikiečių nerastų žemėlapyje, perkėlė 1700 darbo vietų? Kodėl „Danske Bank“ Lietuvoje sukūrė 2,1 tūkst. darbo vietų, juk galėjo viską sutelkti Kopenhagoje. Kodėl Europos Sąjunga investuoja į Lietuvą, gal geriau lėšas sukoncentruotų Paryžiuje, Londone ir Berlyne?
Tarptautinės bendrovės, tokios kaip „LiDL“ ar IKEA mielai savo būstines įkuria ne sostinėse, o štai Lietuvoje iškelti kokius nors „Lietuvos geležinkelius“ iš Vilniaus valdininkams yra neįveikiamas uždavinys.
VRM apsamanojusi
Visi ministrai, premjerai, tarnautojai, kurie iki šiol buvo atsakingi už regionų politiką yra vilniečiai ir regionų problematiką supranta per savo kabineto langą. Dar blogiau, daugelis tų tarnautojų yra gimę provincijoje, bet atvykę gyventi į Vilnių nesugeba atsikratyti provincialumo, todėl net yra arogantiški savo gimtinės atžvilgiu. Kaip panašu į mūsų emigrantus!
Neseniai VRM viceministrui Giedriui Surpliui, kuris atsakingas už regionų politiką, pristačiau paprastą idėją – įpareigoti valstybės kontroliuojamas įmones po truputį vis daugiau darbo vietų iškelti iš didžiųjų miestų į mažesnius. Na, kodėl „Lietuvos pašto“ centrinė būstinė būtinai turi būti Vilniuje, kodėl ne Šiauliuose? Kodėl „Lietuvos geležinkeliai“ negali įsikurti Alytuje? Nebus kam dirbti? „Lietuvos pašto“ vadovaujančio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra apie 4000 eurų, geležinkeliuose per 6000. Tai tikrai neatsiras kam dirbti? Manau ne vienas vilnietis dėl tokios algos mielai išsikraustytų į mažesnį miestą, kuriame nekilnojamasis turtas pigesnis, nėra spūsčių, grynesnis oras, darželiuose gausu laisvų vietų vaikams ir viskas ranka pasiekiama.
Taigi ar viceministras susidomėjo? Anaiptol, jis išdėstė, kad šiuo metu regionų politikos prioritetas yra „nustatyti standartą, kuris apibrėžtų, kokiam skaičiui gyventojų protingu atstumu turi būti pasiekiamos kokybiškos sveikatos ir socialinės paslaugos, švietimo bei kultūros įstaigos“. Kaip tai padės mažinti emigraciją iš regionų? Kaip tai sukurs daugiau patrauklių darbo vietų? Na, nebent šiam svarbiam tikslui pavyks įsisavinti daugiau Europos Sąjungos paramos, viskas. Vyriausybė kontroliuoja 123 valstybės įmones, kuriose dirba 40 tūkst. darbuotojų, kiek jų būtinai turi dirbti Vilniuje? Atsakymas: nulis! O kur dar biudžetinės įstaigos, įvairios tarnybos ir departamentai? Garsiai linksniuotos iškeliamos, bet neiškeliamos, ministerijos tai tik lašas tarnautojų jūroje.
Iki šiol visi vidaus reikalų ministrai neturėjo laiko pasirūpinti regionų politika, sukurti viziją mažesniems miesteliams ir suteikti viltų. Naujoji vyriausybė irgi neteikia daug vilties, kad biurokratizmas pagaliau baigsis ir bus pereita prie realios pagalbos regionams.
LR Seimo narys Kęstutis Masiulis
