Netoli Marijampolės kiekvieną rudenį pražysta vienas didžiausių Lietuvoje jurginų laukas. Jame nuostabius margaspalvius žiedus išskleidžia net 1,5 tūkstančio jurginų veislių. Daugiau kaip 200 veislių yra sukūrusi pati jų augintoja, selekcininkė Danutė Simonaitienė. Jos sukurti jurginai ne kartą pelnė pripažinimą ir aukščiausius apdovanojimus ne tik respublikinėse, bet ir tarptautinėse parodose. Nedideliame Danutės ūkyje, kuriame visada buvo auginamos įvairios daržovės bei šiek tiek galvijų vis daugiau teritorijos užkariauja kardeliai, jurginai, įvairios kitos gėlės bei dekoratyviniai augalai.
Kaimo kasdienybėje
Paršelių kaime, Šunskų seniūnijoje gyvenantys Danutė ir Sigitas kiekvieną ankstyvą rytą pradeda tradicine ruoša: pamelžia karvę, pašeria bulių, į baltą autobusiuką pasikrauna šviežiai nuimtas daržoves, vaisius, įsideda keletą dekoratyvinių augalų, paskina žydinčių gėlių ir pusdieniui išrieda į Marijampolės turgų. Čia visada jų laukia būrelis pirkėjų, kurie pas juos ateina ne tik apsipirkti, bet ir pabendrauti, gauti patarimų, kaip ir ką auginti, mat Danutė mielai su visais dalijasi savo ilgamete daržovių bei gėlių auginimo patirtimi.
Ūkininkaudami savoje bei nuomojamoje žemėje Danutė ir Sigitas laikė nemažai galvijų, visada augino daržovių. Tačiau nebuvo lengva neturit savos technikos, ją samdant, už pieną kainos taip pat buvo labai menkos, tad kai vaikai užaugo, buvo apsispręsta ūkį sumažinti iki trijų hektarų ir visko pasilikti minimaliai. Tačiau to tikrai nebūtų galima pasakyti apie gėles – ši aistra nei kiek nesumažėjo, o Danutės gėlynai tebesiplečia.
Užaugo tarp gėlių
Gėles dievinanti Danutė tikina, kad turbūt kitaip ir negalėjo būti, nes jos mama ir tėtis labai mylėjo gėles, turėjo nemažą gėlyną, o ir močiutė taip pat buvo gėlininkė, augino labai daug jurginų. Pirmasis jurginas į Danutės tėvų sodybą būtent iš močiutės gėlyno atkeliavo kaip atminimas jai mirus.
„Man tuomet buvo 18 metų. Parsivežiau po laidotuvių tą jurgino krūmą autobusu, įsisodinau. Žiedai jo buvo labai gražūs – raudoni su baltu. Ir tik gerokai vėliau, kai užsiėmiau selekcija atrinkau, kad tai lietuviškos veislės „Darius ir Girėnas“ jurginas. Kai apsigyvenau savoje sodyboje, kaip mat čia ėmiau sodinti gėles ir, žinoma, jurginus. Pradžioje juos pirkdavau tiesiog iš moteriškių turgeliuose, o paskui kai ėmiau šiomis gėlėmis domėtis rimčiau, tuomet jau ieškojau profesionalių augintojų, selekcininkų, kolekcionierių, ieškojau įdomesnių veislių specialiuose kataloguose, parsisiųsdavau.
Nemažai jurginų į mano lauką atkeliavo iš Radviliškio rajone gyvenančios jurginų augintojos, turėjusios didžiulę jų kolekciją. Pati jurginus kryžminti ir veisles kurti pradėjau prieš 38 metus. Dar ir šiandien turiu išsisaugojusi savo pirmuosius sukurtus jurginus, kuriuos pavadinau „Saulės takas“ ir „Laumiukas“. Paraleliai auginau ir kardelius, kūriau naujas jų veisles.
Vėliau gėlynuose atsirado tulpės, lelijos, vilkdalgiai, ežiuolės, rožės, kanai. Taip pat ėmiau auginti įvairiausius alpinariumų bei dekoratyvinius augalus“, – pasakojo netrumpą savo gėlių istoriją Danutė.
Selekcija ir parodos
Dabar jau visoje Lietuvoje gerai žinoma gėlių selekcininkė, parodų organizatorė, Lietuvos selekcininkų draugijos ilgametė narė D. Simonaitienė puikiai prisimena ir savo pirmąjį selekcijos mokytoją kalvarijietį Joną Auksuolį Liutkevičių. Būtent jis ir paskatino Danutę kurti savas gėlių veisles, dalyvauti parodose, tapti Lietuvos selekcininkų draugijos nare.
„Pirmą kartą selekcininkų surengtoje parodoje dalyvavau kai draugija šventė 20–metį, tai buvo 2000–ieji metai. Nuvežiau tuomet savo sukurtas puokštes – kompozicijas iš jurginų ir kardelių. Paroda vyko VDU, dalyvavo nemažai Lietuvos gėlininkų. Tuomet ir aš įstojau į selekcininkų draugiją. Su savo sukurtomis jurginų bei kardelių veislėmis parodoje pasirodžiau tik dar po penkerių metų. Dabar savo jurginų kolekcijoje turiu virš 1500 jurginų, apie 400 veislių kardelių.
Esu išvedusi 8 lelijų veisles, dvi vilkdalgių, daugiau kaip 200 jurginų veislių. Pirmieji apdovanojimai už veislinius jurginus buvo gauti tik po didelio įdirbio, ne taip paprasta juos užsitarnauti. Ypač apdovanojimais buvo dosnūs keli pastarieji metai“, – džiaugėsi Danutė.
Vien tik šiemet parodose D. Simonaitienė pelnė net kelis vienus aukščiausių apdovanojimų. Lietuvos selekcininkų draugijos surengtoje parodoje Kalvarijoje už žemaūgį jurginą „Sniego kąsnis“ bei skinamų jurginų kategorijoje „Rudens simfonija“ jai buvo skirta pirmoji vieta. Tarptautinėje parodoje Kauno botanikos sode Danutės jurginai taip pat nuskynė visą puokštę apdovanojimų. Gėlininkės jurginai ir kardeliai šiemet taip pat dalyvavo parodose Panevėžyje ir Lazdijuose. Dzūkai taip susidomėjo nuostabiais Danutės jurginais, kad net 300 užsakymų pateikė.
„Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu žemaūgiams jurginams. Noriu sukurti tokius, kad galėtų augti ir alpinariume, nereikėtų jiems kuoliukų, raišiojimo. Taip pat dirbu su tamsialapiais jurginais. Žinoma, neapleidžiu ir aukštaūgių. Yra tokių jurginų, kurie pasiekia kone Arvydo Sabonio ūgį – užauga virš dvejų metrų“, – sako Danutė.
Norint formuoti kolekciją, būtina žinoti veislių pavadinimus, atitinkamai žymėti, prie kiekvieno auginamo augalo turi būti jo veislės pavadinimas. Tai galioja ir paties sukurtiems augalams. Pasak Danutės, kartais sukurtas žiedas ne vienerius metus laukia savo pavadinimo, tinkamą vardą sugalvoti nėra paprasta.
„Kadangi Lietuvoje nėra veislių registro, savo sukurtų veislių jurginus vadiname sėjinukais. Veislei susiformuoti reikia kelių metų. Kartais pirmaisiais metais atrodęs gražus, įdomus, į trečius, ketvirtus metus gali pasirodyti niekam tikęs, o būna ir atvirkščiai, kai iš nevykėlio, kuris regis tiks tik į kompostą, išsivysto puikus augaliukas. Taip nutiko ir su „Sniego kąsniu“, kuris šiemet tarp daugybės jurginų gavo aukščiausią apdovanojimą.
Jurginų auginimo ypatumai
Gėlininkė negaili patarimų tiems, kurie nori auginti jurginus. Ji pabrėžia, kad jurginams reikia parinkti saulėtą vietą, apsaugotą nuo vėjų. Anot jos, jurginai prastai auga pavėsyje – tai saulės gėlė. Jie nemėgsta trąšų su amoniaku. Jurginai nėra itin reiklūs dirvožemiui, juos Danutė sodina į gan sunkią, priemolio žemę.
„Sodindama jurginų gumbus į duobutę įberiu saują kompleksinių trąšų, išmaišau su žeme ir vėliau daugiau niekuo jų netręšiu. Klaidą daro tie, kas jurginus patręšia mėšlu, nes jame gausu amoniako. Nuo to atsiranda puviniai, ligos, gumbai prastai žiemoja. Rudenį jurginus iškasu po pirmųjų šalnų, gumbus nuplaunu, gerai išdžiovinu, prieš padėdama žiemoti dar kartą gerai apžiūriu ar nepapuolė ligotų, pažeistų puvinio. Tuomet juos sudedu į dėžutes ir jie keliauja į patalpą, kurioje žiemoja. Labai svarbu, kad patalpa būtų ne per šilta ir, kad joje nebūtų minusinė temperatūra. O pavasarį jurginus reikia sodinti po šalnų nes jų daigai labai jautrūs šalčiui. Aš tai darau per Jurgines. Jei žemė priesmėlio, tai gumbus reikia giliau sodinti, kitaip vėjai juos išvarto, išlaužo. Savo sunkesnėje žemėje juos sodinu maždaug 30 cm gylyje. Labai gerai jei jurginai auga saulėtoje užuovėjoje“ – pataria gėlininkė.
Anot jos, jurginus profilaktiškai reikia nupurkšti chemikalais nuo miltligės, nuo erkutės, tripso bei įvairių ligų. Būtina prieš sodinat kritiškai įvertinti gumbus, kad jie nebūtų paveikti ligų ir geriau tokių neauginti, nes gali apkrėsti ir sveikus augalus.
Savo jurginų plantaciją Danutė užsibrėžusi nedidinti daugiau nei iki 2000 veislių. Dabar tai užima apie 15 arų. Tačiau sau buvo ne kartą žodį davusi sustoti ir anksčiau, tačiau gėlių magija taip užbūrė, kad kasmet gėlynai vis didėja.
„Kažkada sau sakiau, kad kai turėsiu 100 jurginų to pakaks, paskui stabtelėjau ties 500 riba, o dabar jau jų skaičius perkopė ir 1500. Kiekvieną rudenį sau prisiekiu, kad daugiau neįsiveisiu nei vieno naujo jurgino, bet atėjus pavasariui, kažkodėl tai pasimiršta“, – juokiasi gėlininkė. Tačiau tų naujų jurginų reikia ir selekcijai, nes vis norisi sukurti kažką naujo. Be to, neapsieinama ir be praradimų, anot Danutės, dėl įvairiausių priežasčių kasmet netenkama apie 10 procentų kolekcijos.
Nemažas iššūkis gėlių augintojams buvo šiomis dienomis gnybtelėję nemenkos šalnos. Jos įsisuko ir į Danutės jurginų plantaciją. Po vienos nakties nebeliko visų margaspalvių žiedų. Dabar atėjo metas jurginus iškasti, gumbus surūšiuoti ir paruošti saugiam žiemojimui.
Milda Kudirkaitė
