Švietimo ir mokslo komitetas gegužės 3 d. pakvietė diskusijai apie sporto ir kūno kultūros kokybę bendrojo ugdymo mokyklose. Tai – vienas iš Europos informacijos biuro organizuojamos „Europos savaitės Seime“ renginių.
Renginio dalyvius pasveikino Švietimo ir mokslo komiteto narys, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas, kuris pabrėžė diskusijai pasirinktos temos aktualumą ir diskusijos svarbą.
Švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius detaliai apžvelgė visą kūno kultūros pamokos situaciją bendrojo ugdymo mokykloje. Viceministro teigimu, dabartinė sistema neužtikrina, kad vaikams būtų diegiamas supratimas, jog judėjimas yra gėris pats savaime. Pasak pranešėjo, šiam tikslui pasiekti yra būtina pereiti nuo mokymo prie mokymosi paradigmos ir ugdyti mokinius kiek įmanoma atsižvelgiant į jų individualius poreikius, o ne priimti visus vaikus kaip vienetą.
G. Kazakevičius taip pat iškėlė klausimą dėl kūno kultūros mokytojo kvalifikacijos ir pristatė tyrimų rezultatus, kurie atskleidė įdomią tendenciją, kad geriausiai ir efektyviausiai dirba mokytojai ekspertai, taip pat jauni mokytojai, kurie dar nėra įgiję jokios kvalifikacinės kategorijos. Pastarieji pasiekia gerų rezultatų, nes turi daug noro, ambicijų, siekia rasti ryšį su vaikais ir nors daro metodinių klaidų, jiems pavyksta sudominti vaikus ir įtraukti į sportinę veiklą.
Viceministras pabrėžė pamokos planavimo ir organizavimo svarbą. Kiekviena pamoka turi užfiksuoti tam tikrą pasiekimą. Kai kiekvienos pamokos metu yra įvertinami pasiekimai, galima formuoti tolesnę mokinio veiklą ir tikslus. Tai yra informacija, kuri būtina ir mokytojui, ir mokiniui, ir jo tėvams.
Diskusijoje pranešimą apie kokybišką požiūrį į vaikų sportinį ugdymą skaitė Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Edis Urbanavičius ir Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Vyriausybės Kūno kultūros ir sporto strategijos skyriaus vedėjas Sigitas Stasiulis.
Direktorius atkreipė dėmesį į būtinybę vaikams judėti apskritai, jis pabrėžė, kad tėvai taip pat turėtų teikti prioritetą vaikų sportiniam aktyvumui ir suteikti vaikui galimybę užsiimti sportine veikla.
E. Urbanavičius šalies sportininkų laimėjimus įvardijo kaip vieną iš svarbiausių postūmių vaikams ir tėvams užsiimti sportine veikla. Pavyzdžiui, po plaukikės Rūtos Meilutytės pergalių įvyko proveržis plaukimo srityje. Lietuvos krepšininkų sėkmė atvedė būrius vaikų į krepšinio mokyklas. E. Urbanavičius atkreipė dėmesį į kitų šalių patirtį ir kaip vieną iš pavydžių pateikė galimybę vaikams pamokų metu įgyti pasaulyje žinomiausių ar valstybei svarbiausių sporto šakų pagrindus. Lietuvoje taip pat yra patvirtinta Sporto strategija, kurios nuostatos, E. Urbanavičiaus manymu, turėtų atsispindėti ir ugdymo procese.
KKSD direktorius iškėlė vaikų su negalia problemą kūno kultūros ir sporto ugdymo procese, kuri apskritai nėra sprendžiama. Pasak direktoriaus, vaikų su negalia integracija į ugdymo procesą vyksta sėkmingai, tačiau kūno kultūros pamokose, deja – ne. Nežinoma, kiek tokių vaikų yra, ką jie veikia per pamokas, kur jie sportuoja po pamokų. Vaikų sportiniai gebėjimai atsiskleidžia būtent mokykloje, tad, E. Urbanavičiaus įsitikinimu, vaikai su negalia taip pat turėtų atskleisti savo sportinius gebėjimus jau mokykloje, kad galėtų treniruotis ir siekti aukščiausių rezultatų parolimpinėse žaidynėse ir kitose varžybose.
S. Stasiulis pristatė ES šalių patirtį praturtinant kūno kultūros pamokų turinį. Jo teigimu, kai kuriose valstybėse, ypač Skandinavijoje, suvokiama, kad kūno kultūros mokytojo kompetencija yra ribota, todėl supažindinti su įvairiausiomis sporto šakomis į mokyklas atvyksta šių šakų specialistai arba mokiniai patys nuvyksta į tų sporto šakų klubą. Taip mokiniams yra sudaromos sąlygos išbandyti kuo daugiau įvairių sporto šakų, pavyzdžiui, tokias žiemos sporto šakas kaip slidinėjimą snieglentėmis ir pan.
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos sporto universiteto profesorius Arūnas Emeljanovas perskaitė pranešimą apie fizinį aktyvumą, pajėgumą, asmenybės ir sporto ugdymo aspektus.
Profesorius pristatė tyrimą, kurio metu buvo analizuojamas vaikų fizinis pajėgumas 1992–2012 metais. Tyrimo rezultatai parodė, kad visi vaikų fizinio pajėgumo rodikliai prastėja: auga kūno masės indeksas, mažėja lankstumas, vikrumas, ištvermė, šuolis į tolį, staigioji jėga ir kiti rodikliai.
Prof. A. Emeljanovas atkreipė dėmesį į tai, kad labiausiai blogėjo širdies ir kraujagyslių sistemos būklę atskleidžiantis ištvermės testas. Tai yra labai rimtas ženklas ir reikėtų sunerimti ne tik kūno kultūros specialistams ir medikams, bet ir ekonomistams, nes tai gali tapti rimta finansine našta valstybei ir visuomenei, nes šiuo metu vyrų mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra vienas didžiausių ES.
Kalbėdamas apie sporto reikšmę asmenybės ugdymui, profesorius teigė, kad sportinė veikla yra viena iš labiausiai paplitusių mokyklinio amžiaus vaikų organizuoto laisvalaikio praleidimo formų ir kad jaunimo sportinė veikla yra svarbi ne tik sportinių pasiekimų prasme, bet ir kaip asmenybės ugdymo priemonė.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad sportinė veikla teigiamai veikia tokias savybes kaip gebėjimą spręsti problemas, prosocialų elgesį, socialinius gebėjimus, gebėjimą siekti tikslo, reguliuoti emocijas, plėsti draugų ratą, taip pat mokymosi pasiekimus, mokyklos lankomumą ir kita. Sportuojantys vaikai yra mažiau priklausomi nuo savo draugų įtakos ir jiems yra būdingas didesnis prieraišumas su tėvais.
Mokykloje vykstančios kūno kultūros pamokos yra pats populiariausias ir labiausiai išplėtotas būdas gerinti vaikų fizinį aktyvumą ir fizinį pajėgumą, tad būtina išnaudoti šią terpę vaikų sveikatai gerinti.
Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentė Laima Trinkūnienė, kalbėdama apie kūno kultūros kokybės problemas bendrojo ugdymo mokyklose, nurodė, kad viena iš svarbiausių problemų yra tai, jog mokyklų vadovai nesilaiko nustatytų higienos normų: turi būti sudarytas toks tvarkaraštis, kad sporto salėje vienu metu sportuotų ne daugiau kaip dvi klasės, turi būti įrengta pakankamai persirengimo kambarių ir dušų. Asociacijos prezidentė taip pat pabrėžė, kad labai svarbu vykdyti visų Lietuvos vaikų fizinės būklės stebėseną, ugdyti tėvų sportinį raštingumą, taip pat būtina išleisti vadovėlį, skirtą kūno kultūros pamokoms. L. Trinkūnienė taip pat pasisakė apie kiekvieno iš diskusijos dalyvių paminėtą kūno kultūros mokytojų senėjimo ir jų kvalifikacijos problemą. Kalbėdama apie kūno kultūros pamokų skaičių, L. Trinkūnienė pristatė ES šalių statistiką: 2/3 ES šalių mokyklose yra trys ir daugiau kūno kultūros pamokų per savaitę, o tik 1/3 – dvi ir mažiau. L. Trinkūnienė retoriškai klausė, kokių daugiau įrodymų reikia, kad įsitikintume, kokiu keliu eiti.
Diskusiją užbaigė Lazdijų r. Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos direktorė Angelė Mizerienė ir Raseinių „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Vaiva Zubrickienė, kurių vadovaujamos gimnazijos jau daugelį metų yra pripažįstamos vienomis iš sportiškiausių mokyklų Lietuvoje. Direktorės pasidalijo gerąja patirtimi ir abi pabrėžė, kad siekiant užtikrinti vaikų fizinį pasirengimą, ugdyti vaikų įprotį sportuoti, organizuoti kokybiškas kūno kultūros pamokas, turi darniai veikti visa sistema. Neužtenka vien iniciatyvaus mokyklos vadovo ar puikios infrastruktūros – šio tikslo vieningai turi siekti visi sistemos dalyviai: savivaldybė, mokyklos vadovas, mokytojas, mokinys, tėvai.
Diskusijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.
LR Seimo informacija
