J. Basanavičiaus aikštėje atidaryta paroda „100-mečio permainų vingiai: nuo žemesniosios žemės ūkio mokyklos iki universiteto“ tapo jautria ir prasminga šimtmečio minėjimo pradžia. Ji pakvietė sustoti prie istorijos, kuri prasidėjo 1926-aisiais, kai buvo įkurta Kvietiškio žemesnioji žemės ūkio mokykla, ir šiandien tęsiasi jau kaip MRU Sūduvos akademijos kelias.
Tai istorija apie vietą, kurioje mokėsi, augo, brendo ir savo gyvenimo kryptį atrado ne viena karta. Apie mokyklą, kuri buvo jaunystės namai, pirmųjų svajonių, pasirinkimų, draugysčių ir gyvenimo pamokų vieta. Apie Kvietiškį, kurio vardas daugeliui iki šiol reiškia kur kas daugiau nei pastatą ar įstaigą.
Šventinė diena tęsėsi istoriniame Kvietiškio pastate, kur susirinko gausus būrys svečių, bendruomenės narių, alumnų ir partnerių. Renginys pradėtas tylos minute, pagerbiant tuos, kurių jau nebėra, tačiau kurių darbas, mokymas, buvimas ir paliktas pėdsakas liko šios vietos atmintyje. Vėliau istorikas Rimvydas Urbonavičius priminė svarbiausius šimtmečio virsmus – permainas, kurios keitė įstaigos pavadinimus, kryptis ir laikmetį, bet neištrynė esmės: čia visada buvo ugdomas žmogus.
Susirinkusiuosius sveikino Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda ir vicemeras Artūras Visockis, kalbėję apie išskirtinę šios mokymo įstaigos reikšmę regionui, jos indėlį ugdant kartas ir asmeninį ryšį su šia vieta. Sveikinimo žodžius taip pat tarė LR Seimo narys Karolis Podolskis, Mykolo Romerio universiteto vicerektorius Saulius Spurga, akademijos dekanė Raimonda Bogužaitė, buvęs kolegijos direktorius Sigitas Valančius, socialiniai partneriai ir kiti svečiai. Jų žodžiuose skambėjo pagarba istorijai, dėkingumas žmonėms, kūrusiems šį kelią, ir tikėjimas tuo, kas dar laukia ateityje.
Ypatingą šilumą šventei suteikė muzika. Šiai progai vėl susibūręs ansamblis „Aistuva“ grąžino į sceną gyvąją Kvietiškio dvasią – dainomis, prisiminimais ir jausmu, kurį geriausiai supranta tie, kuriems ši vieta buvo sava. Jų pasirodymai sujungė skirtingas kartas ir priminė, kad tikroji bendruomenė išlieka net tada, kai keičiasi metai, pavadinimai ir žmonių keliai.
Renginio pabaigoje nuskambėjęs Kvietiškio himnas „Kvietiškis – jaunystės namai“ tapo jautriu šventės akcentu. Tai buvo lyg padėka šimtmečiui – visiems, kurie čia mokėsi, mokė, dirbo, kūrė ir savo gyvenimo istorijoje paliko vietos Kvietiškiui.
Šimtas metų – tai daugybė vardų, veidų, balsų ir likimų. O Kvietiškis išliko tuo, kuo visada buvo stiprus – vieta, kurioje auga žmogus, bendruomenė ir ateitis.
