Vaiko teisių apsaugos sistemai priklausančios mobiliosios komandos siekia, kad laikinai iš šeimos paimti vaikai turėtų galimybę kuo greičiau sugrįžti pas problemas įveikusius tėvus. Pasak socialinių darbuotojų, dirbančių komandose, problemų šeimose būna pačių įvairiausių. „Nuo kasdienių išgertuvių ir blaivybės pažadų iki sienomis lakstančių tarakonų bei nežinojimo, kad namuose reikia laikytis elementarios tvarkos“, – vardija vaiko teisių apsaugos srityje dirbantys specialistai.
Mobiliųjų komandų socialiniai darbuotojai imasi visos komandos koordinavimo darbų: organizuoja susitikimus tiek su socialiniais partneriais, tiek su šeimomis, turinčiomis tam tikrų sunkumų. Specialistams svarbu, kad tėvai gebėtų efektyviai spręsti savo priklausomybių problemas, šeimoje vyrautų darna ir gera psichologinė, emocinė būsena, būtų pasirūpinta vaikų saugumu ir poreikiais. Itin didelis socialinių darbuotojų dėmesys yra skiriamas ir šeimos namų aplinkai.
„Mums tenka pažinti ir suteikti pagalbą nei vienai šeimai. Iš pažiūros, jos visos skirtingos, bet dažnai tos pačios problemos atsikartoja vis kituose namuose. Netvarka ir nešvara buityje, nežinojimas, kaip spręsti asmenines ir tarpusavio šeimos narių įsisenėjusias bėdas bei baimė kreiptis reikalingos pagalbos – dažniausiai socialinius darbuotojus pasitinkančios problemos”, – savo darbo kasdienybę atskleidžia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos vyr. specialistė Aurita Kaminskaitė.
Kaip vieną įsimintiniausių socialinių įgūdžių stokos pavyzdžių specialistė mini tarakonų „okupuotą“ butą, kuriame gyveno moteris su keliais vaikais. Anot jos, kiekviename kampe knibždantys tarakonai buvo tik pasekmė kitų problemų. Pagal sudarytą pagalbos šeimai planą buvo nutarta, jog per tris dienas situacija namuose turi keistis iš esmės – vaikų mama mokėsi naikinti tarakonus, skalbti rūbus, juos lyginti, gaminti maistą. Praėjus numatytam terminui specialistai džiaugėsi, kad namai buvo ne tik tvarkingi, bet moteris siekė palaikyti tvarką vis klausdama patarimų ir konsultuodamasi telefonu.
Kaip teigia A. Kaminskaitė, tokie pavyzdžiai darbo praktikoje nėra pavieniai. Jos teigimu, svarbu, kad žmonės, susidurdami su įvairiausiomis problemomis, dėl nežinojimo, ko griebtis, neleistų joms dar labiau plisti, o laiku kreiptųsi pagalbos. „Kartais tai gali būti paprastas, nuoširdus pokalbis. Arba taiklus patarimas. O gal pamokantis pavyzdys. Svarbu, kad žmonės norėtų keistis, stengtis dėl savęs ir savo šeimos narių“, – sako specialistė.
Šeimos patirtys keliauja karta iš kartos
Pasak A. Kaminskaitės, mobiliosiose komandose dirbantiems socialiniams darbuotojams švaros ir tvarkos tenka mokyti ne tik suaugusiuosius, bet ir jų atžalas. Tėvų įgūdžių stoka buityje neigiamai atsiliepia vaikų kasdienybei.
„Dažnai vaikai nežino, kad namuose reikia laikytis elementarios tvarkos: nemėtyti daiktų, kur papuola, po valgio – išplauti indus, bent kartą per savaitę valyti dulkes, plauti grindis ir t.t. Dažnas net užmiršta, kad grįžus namo ir prieš valgį reikalinga kruopščiai nusiplauti rankas. Jeigu šių dalykų vaikams neįskiepija jų tėvai, mums to tenka mokyti visą šeimą“, – pasakoja mobiliojoje komandoje dirbanti soc. darbuotoja.
Specialistės teigimu, kiekvienoje šeimoje turi galioti taisyklės ir atsakomybės – vaikus nuo mažumės reikia mokyti tvarkos ir švaros, o geriausias pavyzdys tas, kurį rodo tėvai. Po kasdien kartojamų veiksmų, pozityvių skatinimų, mokėjimo pasidžiaugti teigiamais pokyčiais, formuojasi kasdienė rutina ir ugdoma šeimos bendrystė.
Socialinių įgūdžių stoka priverčia patirti visuomenės atskirtį
Mobiliųjų komandų specialistai padeda šeimoms spręsti ne tik priklausomybių ar psichologines problemas, bet ir stengiasi kartu įveikti kasdienius iššūkius. Dažnai sunkiai su buities darbais susivarkanties asmenims dar sunkiau sekasi viešumoje.
„Jiems būna nedrąsu nuvykti į tam tikras įstaigas ir gauti reikalingas paslaugas, užpildyti dokumentus, užsiregistruoti, galiausiai, dėl finansinio raštingumo stygiaus, daliai žmonių būna keblu tinkamai pasiskirstyti savo pajamas – apsipirkti, sumokėti mokesčius. Dėl šių priežasčių žmonės, su kuriais mes dirbame, jaučiasi visuomenės atstumti ir nesuprasti. Užuot stengdamiesi pakeisti esamą padėtį, po pirmųjų nesėkmių daugelis yra linkę nuleisti rankas ir dar labiau užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio“, – sako A. Kaminskaitė.
Vaikai perima tėvų ydas ir kompleksus
Su problemų šeimose turinčiais asmenimis dirbantys specialistai pastebi, jog tam tikrų įgūdžių stokojantys tėvai sąmoningai vengia atlikti savo tėviškas pareigas. Dažnai tokio poelgio priežastys slypi baimėje suklysti, apsijuokti prieš kitus, nuvilti savo artimuosius. Pavyzdžiui, yra tėvų, kurie specialiai neina į tėvų susirinkimus, nerodo iniciatyvos dėl vaikų laisvalaikio užimtumo, neišreiškia savo nuomonės ir pozijos diskusijose ir pasitarimuose. Taip pat jie ima lyginti save su kitais tėvais, pernelyg sureikšmindami savo finansinę padėtį, asmeninę įtaką visuomenėje.
„Socialinę atskirtį patiriantiems tėvams siekiame išaiškinti, kad jų uždarumas ir užsisklendimas gali daryti neigiamą įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Vaikas, jausdamas tėvų pasyvumą jo socialiniame gyvenime, gali nejučia perimti tam tikrus bruožus – gailestį sau, gėdos jausmą, drovumą, savęs sumenkinimą“, – dėsto ji.
Specialistė teigia, jog mobiliosios komandos nariai siekdami teigiamų pokyčių šeimose inicijavimo, visų pirma, bando atrasti atvirą, nuoširdų dialogą, kuris būtų pagrįstas abipusiu pasitikėjimu ir noru bendradarbiauti. Jeigu pradžia būna sėkminga, daugeliu atveju visas bendro darbo laikotarpis atneša vertingų patirčių.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija
