Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus ataskaitiniame susirinkime kalbėta ne tik apie pernai nuveiktus darbus, didėjantį organizacijos narių skaičių, bet ir apie tai, kad ne visi regiono žemdirbių rūpesčiai pasiekia sprendžiamąją valdžią Vilniuje, kartais jie užstringa tarpinėje stotelėje – Kaune, centrinėje Lietuvos ūkininkų sąjungos „būstinėje“. Todėl prabilta apie tai, kad gal būt vertėtų stiprinti pajėgas regionuose, jungtis čia veikiantiems padaliniams ir siekti efektyvesnių ir greitesnių problemų sprendimo būdų.
Prieš penkerius metus Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriui pradėjo vadovauti Sigutis Jundulas, kuris tikrąja to žodžio prasme organizaciją šiame krašte prikėlė iš numirusiųjų. Prieš tai jos veikla jau keletą metų merdėjo, narių sąraše figūravo maždaug 30 ūkininkų pavardžių, tačiau nei vienas turbūt nebūtų galėjęs įvardinti, kokia jiems iš to nauda. Kuomet vadovavimas buvo patikėtas S. Jundului, kuris yra ir Žemės ūkio rūmų atstovas šiame regione, reikalai ėmė sparčiai keistis. Žemdirbiai pajuto, kad problemas kur kas sėkmingiau galima spręsti ne pavieniui, o surėmus pečius, džiaugiasi, kad juos laiku pasiekia naudinga informacija, yra kviečiami į seminarus, dalyvauti įvairiuose renginiuose.
Pristatydamas ataskaitą už praėjusius metus S. Jundulas pasidžiaugė, kad didėjantis narių skaičius Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriuje rodo, jog vėl atsiranda žemdirbių pasitikėjimas šia organizacija ir jos veikloje matoma prasmė. Šiuo metu skyriuje yra 117 registruotų narių – beveik keturis kart daugiau nei prieš penkerius metus.
„Kuo mūsų daugiau, tuo stipresni argumentai reikalaujant valdininkų spręsti vienokias ar kitokias problemas. Norėtųsi, kad žemdirbiai tai suprastų, nes aš vienas už visus nepakovosiu, reikia „stipraus užnugario“. Mūsų skyriuje dominuoja vidutinius ūkius turintys ūkininkai, tad daugiausiai dėmesio skiriame jų interesų gynimui. Stambieji ūkiai ar bendrovės patys yra pakankamai stiprūs, o ir bendroji šalies žemės ūki politika jiems palankesnė, tad smulkesniesiems reikėtų vienyti savo jėgas, kad nebūtų išstumti į užribį“, – įsitikinęs S. Jundulas.
Anot jo, be Marijampolės ūkininkų sąjungos padaryto „spaudimo“ valdžiai, vargu ar šio krašto žemdirbiai dabar galėtų džiaugtis 40 proc. sumažintu žemės mokesčiu, kuris praėjusiais metais padidėjo net kelis kartus, o pavienių žemdirbių prašymai dėl nuolaidų neturėjo jokios įtakos.
Kalbėdamas apie dalyvavimo Ūkininkų sąjungoje privalumus, S. Jundulas įvardijo ne tik didesnes galimybes ginti savus interesus, bet ir prioritetus ES paramos projektuose.
„Už tai, kad yra Ūkininkų sąjungos ar kokios kitos žemdirbių organizacijos nariais, pareiškėjai gauna papildomus 5 pirmenybinius balus. Tad jei pareiškėjų yra daugiau nei skiriamų lėšų, tuomet daug ką lemia pirmenybiniai balai“, – priminė vadovas. Ūkininkų sąjungos minimalus metinis nario mokestis yra 10 eurų, tačiau iš didesnių valdų savininkų prašoma kiek daugiau, nors tai irgi tik labai simbolinė suma. Kai kuriose savivaldybėse veikia Jaunųjų ūkininkų sąjungos padaliniai, kai kur mėginama juos kurti.
„Mūsų gretose yra ne vienas, kuris dalyvauja politinėje veikloje, yra savivaldybės Tarybos nariai ar pretendentai jais tapti. Tai skirtingų partijų atstovai ir tai labai gerai, nes nuomonių įvairovė reikalinga. Mes dalyvaujame įvairių projektų ir procesų kuriamojoje veikloje, aukščiausioji valdžia gan dažnai kreipiasi į žemdirbiškas organizacijas, kad šios išreikštų savo pozicijas ar nuomonę vienu ar kitu klausimu. Šiek tiek apmaudu, kad centrinė mūsų organizacija per mažai klauso iš regioninių padalinių siunčiamų nuomonių ir rekomendacijų, vyksta centre kažkokie skaidymosi, skirstymosi procesai. Svarstome galimybę į Žemės ūkio ministeriją iš padalinių kreiptis tiesiogiai, o ne per „centrą“, nes procesas labai užsitęsia ir kartais išvis svarbūs klausimai lieka Kaune taip ir nepasiekę Vilniaus. Būna net nepatogu visa tai paaiškinti vietos ūkininkams, su kuriais aptarėm, svarstėm problemą, o galiausiai ji nesulaukė nei reikiamo susidomėjimo, nei jokio rezultato“, – tikina S. Jundulas.
Vis dažniau, anot jo, pasvarstoma apie bendrą Sūduvos krašto ūkininkų sąjungą, kuri apjungtų dabar čia veikiančius LŪS padalinius, nes dabartinio Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovo Jono Talmanto politika nėra priimtina.
„LŪS susivienijo su Žemės ūkio bendrovių asociacija ir gina stambiųjų interesus, o vidutiniai ir smulkieji ūkiai lieka nuošalyje. Jei ir toliau taip bus, mums su jais ne pakeliui. Į centrinės organizacijos veiksmus kol kas žiūriu kritiškai ir gal būt reikės galvoti apie savarankiškos organizacijos sukūrimą Sūduvos krašte“, – svarsto S. Jundulas.
Anot jo, kai kas šią poziciją bando komentuoti kaip Žemės ūkio rūmų, kurios atstovu Marijampolės regione jis yra, tačiau S. Jundulas tvirtina, kad tai jo paties ir šio krašto žemdirbių nuomonė.
„Norint efektyviai spręsti aktualius klausimus, reikia pasirinkti atitinkamą kryptį ir veikti. Kas iš to, jei pernai LŪS suvažiavime kėlėme 19 spręstinų klausimų, iš kurių vos du buvo teigiamai išspręsti, o visa kita nuėjo perniek. Jei ūkininkų sąjungos nariai matys tik tokį rezultatą, kokia prasmė centrui mokėti įnašus už narystę, kurie siekia per 1100 eurų metams ir dar remti Kaune vykstančias šventes? Šiuos pinigus rastume kur panaudoti ir savo regione“, – įsitikinęs S. Jundulas.
Reikšmingais praėjusių metų įvykiais S. Jundulas įvardijo Lietuvos žemdirbių suvažiavimą Jonavoje, kur buvo aptartos mūsų šalies žemės ūkio aktualijos bei ūkininkų piketus Briuselyje, kur buvo keliama nevienodų tiesioginių išmokų problema. LŪS Marijampolės skyriaus vadovas buvo mūsų šalies piketuotojų priešakyje.
Kalbėdamas apie LŪS Marijampolės skyriaus perspektyvas S. Jundulas akcentavo, kad svarbiausia dabar reikia apsispręsti, kuria kryptimi ir su kuo eiti, o gal būt savo regione vienyti pajėgas ir kurti savarankišką žemdirbių organizaciją.
Milda Kudirkaitė
Nuotraukoje: LŪS Marijampolės skyriaus pirmininkas ir LŽŪR atstovas regione Sigutis Jundulas buvo pirmosiose gretose Lietuvos ūkininkų pikete Briuselyje.
