Spalio 1 dienos popietę Marijampolės „Spindulio“ kino teatre žiūrovai susitiko su puikaus, nors ir brangiai kainavusio lietuviško dokumentinio filmo „Šuolis“, tarp kitko jau pelniusio tarptautinį pripažinimą režisiere, prodiusere Giedre Žickute, beje, dabartinio Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Eitvydo Bajarūno sutuoktine, kitais kūrybinės grupės nariais bei pagrindiniu filmo herojumi, 92 metų sulaukusiu Simu Kudirka.
Kam šiandien 65-eri ar daugiau ir jei nuo jaunų dienų domėjosi politiniais įvykiais pasaulyje, klausė užsienio radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvė“, „Laisvoji Europa“, „BBC“, „Deutsche Welle“ transliacijų lietuvių bei rusų kalbomis skirtų TSRS gyventojams, turėtų prisiminti daug triukšmo pasaulyje sukėlusią lietuvio kilusio iš Šakių rajone esančio Griškabūdžio, dirbusio TSRS žvejybiniame laivyne jūreiviu – radistu istoriją. Simas Kudirka 1970 metais pabandė pabėgti į JAV peršokdamas iš tarybinio žvejybinio laivo į Amerikos pakrančių apsaugos laivą. Pasiprašęs politinio prieglobsčio Jungtinėse Valstijose bėglys jūreivis, nesusiorientavusių susiklosčiusioje situacijoje JAV pareigūnų sprendimo dėka buvo gražintas atgal į tarybinį laivą, o vėliau nuteistas kalėti kaip tėvynės išdavikas, sovietiniame gulage praleido bemaž keturis metus.
Neperpasakosiu šio puikiai režisuoto dokumentinio filmo turinio, besidomintys istorija, taip pat politika gali nueiti į Marijampolės „Spindulio“ kino teatrą ir pasižiūrėti šį įdomų filmą. Beje, pasak „Spindulio“ kino teatro direktorės Kristinos Dobrovolskienės, filmas „Šuolis“, kurį jau spėjo pasižiūrėti apie pusė tūkstančio žiūrovų, dar bus demonstruojamas visą šią savaitę. Nepraleiskit progos, nesigailėsit…
Į įdomų susitikimą kino teatre su kūrybine grupe susirinko stebėtinai mažai marijampoliečių. Gal todėl, kad buvo kalbama apie amžinai žmoniją jaudinančius dvasinio komforto, tautos ir sąžinės laisvės dalykus, o ne apie tai, kaip galima greitai ir lengvai praturtėti. O galbūt ir todėl, kad provincijoje paprasčiausiai stokojama intelektualios publikos. Sunku pasakyti kaip yra iš tiesų, bet tai, jog mūsų jaunimo didžiuma visai nesidomi dar nesenais tautos istorijos įvykiais – faktas, o šių dienų laisvę ir kitus patogų gyvenimą suteikiančius dalykus supranta kaip duotybę.
Saujelė buvusių kino teatro salėje žmonių Simo Kudirkos ir Giedrės Žickutės klausė įvairių dalykų. Žiūrovus domino kas liko „už kadro“, kaip pasisekė gauti tiek daug autentiškos kino dokumentikos medžiagos naudojamos filme „Šuolis“, kaip pavyko gauti interviu iš iškilaus JAV politinio veikėjo, tikro tarptautinės politikos profesionalo, Henrio Kisindžerio. KGB Lietuvos padalinio tardytojo Vytauto Urbono, kaip pavyko nufilmuoti įdomius kadrus dalyvaujant Simui Kudirkai, jam lemtingu tapusiame JAV pakrančių apsaugos laive „Vigilant“ ir pan.
Kadangi viename iš dokumentinio filmo „Šuolis“ epizodų Simas Kudirka, jau sugrįžęs iš JAV gyventi į Lietuvą konstatuoja, jog jis „runkeliu‘ buvo laikomas Amerikoje, „runkeliu“ yra laikomas ir Lietuvoje, tad jo paklausta, ar esant galimybei atsukti laiko ratą atgal ryžtųsi pakartoti savo žygį.
Garbaus amžiaus sulaukęs žmogus suvalkietiškai tiesmukai atsakė: tikrai ne. Ir pridūrė, kad šiandieninis pasaulis rimtai serga, nes jame išplito pavojingas žmogaus protui marksizmo užkratas. Vėliau, pasibaigus susitikimui, Simas Kudirka priėjęs prie šių eilučių autoriaus papasakojo apie jau perskaitytas keliomis kalbomis žinomų pasaulyje politikų knygas ir reziumavo, kad nėra „teisybės“ pasaulyje, tiksliau ji yra, bet niekam, deja, nereikalinga. Ir tai senolis galiausiai suprato dabar, kai praėjo ugnį vandenį bei „varines triūbas“.
Autoriaus nuotraukose susitikimo su lietuviško dokumentinio filmo „Šuolis“ kūrėjais momentai.
Vytautas Karsokas
