Tęsiasi Pal. Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje.
Liepos 13 d. Penktoji atlaidų diena. Lazdijų dekanato tikintieji ir piligrimai bei PJM draugijos nariai, daug atvykusių kunigų, įvairių kongregacijų vienuolių meldėsi už pašvęstojo gyvenimo atstovus: vyskupus, kunigus, diakonus, seminaristus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečių institutų narius.
Apie tai buvo mąstoma ir sesers Evelinos skelbtoje katechezėje, prašant jiems ištikimybės pašaukimui malonės ir naujų pašaukimų į kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą. Prisimenant, kad Jėzus savo mokinius rinkosi iš paprastų žmonių, mokė ir ugdė juos rengdamas dalyvauti apaštališkuose Jėzaus darbuose. Taip apaštalai turėjo prisidėti prie Dievo karalystės kūrimo žemėje, šie paprasti, šiurkštūs, pilni aistrų ir nuodėmių žmonės. Viešpats tarsi parodo, kad ir prastais įrankiais įmanoma padaryti didžius dalykus. Apaštalų pasikeitimas, elgesys žingsnis po žingsnio, pašaukimo malonės veikiamas, taip pakito, kad jie tapo kitais žmonėmis. Nors „net ir paskutinę akimirką atsižadėjo Kristaus ant kryžiaus ir pabėgo, bet gavę Šv. Dvasios dovanas tapo drąsiais Kristaus išpažinėjais. Jų charakteris visiškai pasikeitė. Dabar jiems būdingas tapo nuolankumas, kantrybė, uolumas ir meilė. Tapo stiprūs tikėjimu, nugalėjo pasaulį, jų balsas skambėjo nuo žemės krašto iki krašto“.
Todėl ir mums reikia glaustis prie Kristaus, tada mums atsitiks tas pat kaip apaštalams ir mes tapsime kitais žmonėmis, tereikia tik atverti širdį. Atsivertimui reikalingos tam tikros sąlygos: sąžiningumas, dvasios ir būdo tvirtumas, tinkamas išsimokslinimas, pasirengimas ir uolumas.
„Sąžinė ir sąžiningumas statomi pirmoje vietoje, nes be to ir gabiausias žmogus jokios vertės neturi dėl Dievo ir Bažnyčios. Kuo gali pasitikėti, kuo remtis? Tik tikrumu, sąžiningumu, patvariu būdu.“ Tai žmogiškumo matas, nes sąžiningas žmogus yra Dievui ir sau sąžiningas, bet ne kitų nuomonei; jis laikosi įstatymo, paklusnumo ir tvarkos, nes kitaip negali, vengia pikto ir bjaurisi juo, vengia ydų ir netobulybių, nes Dievas jų nenori. Geri darbai tokį žmogų traukia todėl, kad jie geri. Toks žmogus yra tikras turtas. „ Juo gali pasitikėti, juo remtis, gali jam viską pavesti“ . Jis jaučia atsakomybę už savo elgesį ir darbus ir moka ją prisiimti.
Homilijoje kunigas brolis Juozapas Marija Žukauskas svarstė apie mūsų kelią į Dangiškojo Tėvo namus padedant Palaimintajam. Apie tai, kad reikia stabtelti „poilsiui nuo savo kasdienių darbų ir rūpesčių, stabtelti, kad vėliau, pal. Jurgio padrąsinti ir sustiprinti vėl galėtume leistis į kelią“.
Per daug žiūrėdami į žemę dažnai nepastebime mus laiminančio Dangaus. Mus globoja mūsų šventieji, kaip tėvas Jurgis, kuris yra savas, beveik mūsų laikus siekiantis šventasis. Jis buvo tikras ganytojas, „mokytojas, diplomatas, taikdarys. į visus gyvenimo iššūkius atsiliepdamas su meile kantrumu ir gerumu. Pakėlęs akis į Viešpatį sekė Juo visiškai pasitikėdamas ir Jam atsidavęs“. Jis kovojo savo gyvenimo kovą, darbavosi ir meldėsi stengdamasis blogį nugalėti gerumu. Galime ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti bei padėkoti Dangui už jam suteiktą šventumo malonę. Tačiau reikia suvokti, kad didžiausią pagarbą atiduotume patys siekdami šventumo jo vadovaujami ir drąsinami. Pradėti turėtume nuo susitaikymo su Dievu ir asmeninės išpažinties – tai labiausiai juntamas Dievo meilės pasilenkimas prie kiekvieno iš mūsų. „Mes atnešame Viešpaties akivaizdon savo skaudulius, išpažįstame savo silpnumą ir nesugebėjimą gyventi kaip dera Dievo vaikams, pripažįstame savo neapsižiūrėjimus, galiausiai užsispyrimą ir širdies užkietinimą“.
Todėl prašome Jo pagalbos, sustiprinimo ir išminties. Taip išpažintis tampa aukščiausia malda ir su Viešpaties palaiminimu tęsiame gyvenimo kelią link Dangiškosios Tėvynės. Darydami nuodėmes mes atveriame duris blogiui, nusidedame asmeniškai, papiktiname, atstumiame artimuosius, sugriauname santykius, kuriuos labai sunku atstatyti. Dalyvavimas atlaiduose t.p. naikina nuodėmių pasekmes, naikina blogį. Kai pykusieji susitaiko, kai priešai paduoda vienas kitam rankas, atlaidai tampa bendruomenės švente. Prie to ragina ir Palaimintasis, „kad niekas nebebūtume praeities nuodėmių ir nesutarimų supančioti, bet visi galėtume džiaugtis Dievo vaikų laisve“.
Baigdamas šios dienos iškilmę, maldai Palaimintojo koplyčioje suklupo vyskupas Rimantas Norvila, per 20 kunigų, Šventosios šeimos, Marijos nepaliaujamos pagalbos, Nuliūdusiųjų paguodos seserys, Kauno pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai bei seserys benediktinės iš Kauno. Visų Šv. Mišių metu ypatingai skambėjo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ (vadovas Dainius Juozėnas) atliekamos giesmės.
Choras pradeda Grigališkojo choralo savaitę Marijampolėje. Susiburs šio žanro mylėtojai ir puoselėtojai iš visos Lietuvos, o marijampoliečiai vėl turės neeilinę progą pajusti ir išgyventi religinį pakylėjimą, tobulumą, darną, grožį, vieningumą, t.y. išgiedotą maldą.
Po agapės baigdami iškilmę bazilikoje susikaupėme Palaimintojo koplyčioje, pasivesdami Jo užtarimui mintyse kartodami Jo žodžius: „Visur nešti Kristų, viską atnaujinti ir atstatyti Kristuje, visų ieškoti Kristui, visus pašaukti pas Kristų. Viešpatie Jėzau, uždek tokiu uolumu mūsų širdis“.
Vakarinę ketvirtadienio iškilmės dalį baigė Švč. Mergelės Marijos, visų pašaukimų Motinos, vakaras su bendruomene „Gloriosa Trinita“.
