Šeštus metus paeiliui tarp 3×3 ir 5×5 krepšinio pasaulio pusrutulių balansuojantis Aurelijus Pukelis užvertė dar vieną trijulių sezono skyrių ir visu pajėgumu vėl neria į „URBO-NKL“ kovų sūkurį.
Prabėgusią savaitę Bahreine surengtame paskutiniame šio 3×3 sezono turnyre 31-erių aukštaūgis su Raudondvario komanda finišavo sidabro medaliu.
Vicečempionu su Marijumi Užupiu, Evaldu Džiaugiu ir Pauliumi Beliavičiumi tapęs iš Šilalės kilęs krepšininkas kartu su komandos draugais susižėrė 40 tūkst. JAV dolerių piniginį prizą.
Pukelio trofėjų lentyną šį rudenį papildė 3×3 Europos čempionato auksas. Kopenhagoje vykusiame Senojo žemyno pirmenybių finale Lietuvos rinktinė 21:17 pranoko latvius bei pirmąkart tapo Europos trijulių krepšinio karaliais.
Kaip olimpiniam prizininkui per daugiau nei penkmetį pavyksta išlaikyti tokį produktyvumą tiek 3×3 turnyruose, tiek „URBO-NKL“ sezonuose?
„Skaičiavome, kad eina jau šešti metai, kai rudenį viskas pradeda dubliuotis, – nklyga.lt pasakojo Pukelis. – Pradžioje būdavo kažkiek lengviau, dabar truputį sunkiau, nes 3×3 ir NKL lygis labai kyla į viršų. Žinoma, viskas yra įmanoma, žvelgiant iš žaidėjo pusės, bet komandiniai rezultatai šiek tiek nukenčia, kadangi nedalyvauji visose treniruotėse.
Būna įvairių situacijų, kai laukia ilgos kelionės ir reikėtų papildomos dienos atsistatymui, bet kai nėra iš ko rinktis, tenka važiuoti ant turimo jėgų rezervo.“
Be dviejų puolėjų – Pukelio ir Užupio – savaitę besivertusi Marijampolės „Sūduva-Mantinga“ „URBO-NKL“ sezone toliau keliavo sėkmingai ir fiksavo šešių pergalių seriją. Visgi jiems grįžus į marijampoliečių rikiuotę, ši serija Šakiuose nutrūko – Mariaus Ūso auklėtiniai 84:86 krito prieš vietos „Vytį-VDU“.
„Mes po to rūbinėje juokavome, kad jie be mūsų dar geriau žaidžia, – ironizavo atletas. – Kadangi ir prieš tai vykusiose rungtynėse, kur būdavome mes su Marijumi – pralaimime, bet, kur mūsų nėra – tada jie laimi. Šakiškiai turi gerą komandą, treneris mums viską aiškiai buvo sudėliojęs, tačiau, kai nepavyksta įgyvendinti turėto plano, tai ir pergalės tikėtis labai sudėtinga.
Pagrindinis dalykas buvo tai, kad neišpildėme to, ko norėjo treneris. Suprantu, kad trūksta treniruočių, pasiruošimo, nes dėl 3×3 turnyrų nedalyvaudavome procese. Komanda sportuodavo be mūsų, rungtynes žaisdavo su mumis ir taip galiausiai išsibalansuodavome. Dabar viskas baigėsi, todėl eisime į salę, dirbsime ir mėginsime spręsti savo problemas.“
Po kelių dienų vykusioje akistatoje su Kauno „Žalgiriu-2“ dominavęs 205 cm ūgio centras gerino sezono naudingumo balų rekordą, o suvalkiečiai užtikrintai triumfavo 89:76.
Dvigubą dublį užfiksavęs Pukelis per beveik 22 minutes suvertė 27 taškus (8/10 dvit., 2/3 trit., 5/5 baud.), sučiupo 10 kamuolių, išrašė bloką, išprovokavo 7 pražangas bei sugeneravo 41 naudingumo balą.
Vienuoliktus metus paeiliui „URBO-NKL“ čempionate skaičiuojantis „Sūduvos-Mantingos“ vedlys su 21,3 naudingumo balo vidurkiu šį sezoną yra trečias efektyviausias žaidėjas, nusileidžiantis tik Juliui Kazakauskui (30,3) ir Tadui Budriui (22).
Pukelis šį sezoną vidutiniškai pelno po 15,3 taško, sugriebia 6,3 kamuolio ir skirsto 1,3 rezultatyvaus perdavimo per 21 minutę ant parketo.
Tinklalapyje nklyga.lt – pokalbis su centru apie ilgas 3×3 turnyrų keliones, domėjimąsi kitomis lygomis, stratego laviravimą, siekiamybę Marijampolėje ir mintis dėl olimpiados.
– Esate minėjęs, jog trijulių krepšinyje retas gali taip aukotis. Jau šeštus metus paeiliui derinate žaidimą 3×3 ir „URBO-NKL“. Kaip per šį laikotarpį pavyksta išvengti traumų?
– Nežinau, vienos priežasties, manau, nėra. Prieš sezoną turime daugiau fizinio rengimo treniruočių traumų prevencijai, sezono metu 3×3 turnyrai įsibėgėja, vyksta atsistatymo treniruotės. 5×5 krepšinyje tų fizinio rengimo treniruočių yra mažiau, o trijulių krepšinyje fizinę kondiciją turi palaikyti viso sezono metu.
Kai kuriose komandose prieš sezoną įkrauni baterijas ir darkart sezono viduryje. 3×3 štanginę lankai ištisus metus ir procesas visada vyksta. Žinoma, tų mikrotraumų išvengti neįmanoma, būna visko, kadangi nuskridus į kokį Taivaną, Kiniją dieną prieš, be jokios aklimatizacijos, prisitaikymo prie laiko skirtumų, tu eini ir žaidi. Nėra pasiteisinimų, nes visi žino situaciją.
– Soc. tinkluose matėme jūsų žmonos įrašą: „3×3 Sezono pabaiga. Smagu? Taip, nes pagaliau praleisim laiko daugiau visa šeima kartu.“ Kiek stipriai džiaugiatės dėl to, kad bent jau kol kas nereiks niekur keliauti?
– Pagrindinis dalykas yra tas, jog sūnus auga, visada norisi būti kartu, tačiau visi 3×3 turnyrai vyksta užsienyje, Lietuvoje to neturime. Namo dažnai tenka grįžti po 4-5 dienų ir tai apsunkina buvimą su šeima, bet iš kitos pusės, atstovauti savo šaliai ir klubui tarptautinėje scenoje yra didelis malonumas.
– Galbūt karjeroje yra buvę minčių likti tik trijulių krepšinyje?
– Nežinau, dabar, kai viskas gerai sekasi, tai ne, bet kai nebesiseka, visokių minčių ateina į galvą. Kol sveikata leidžia, situacija nebloga, toliau ir žaidžiame. Kaip bus ateityje, parodys laikas, o viską labiau gali įvertinti po sezono. Nenoriu užbėgti įvykiams už akių ir po to prisikalbėti.
– Ar daug krepšinio žiūrite laisvu laiku ir jeigu taip, kokias lygas labiausiai?
– Žinote, žiūriu viską, išskyrus NBA – ten viskas atrodo vyksta laisva eiga. Patinka Eurolyga, labiau stebiu „Žalgirį“, bet seku ir NKL, ir LKL, ir RKL, ir 3×3. Negalėčiau išskirti vienos lygos, nes patinka stebėti jas visas ir tuo domėtis. Kituose klubuose žaidžia daug draugų, todėl norisi juos palaikyti.
– Prie „Sūduvos-Mantingos“ vairo stojo 25-erių Marius Ūsas, su kuriuo dirbate jau ketvirtą sezoną paeiliui. Kaip jam sekasi šiame vaidmenyje, žinant, kad daugiau nei pusė komandos krepšininkų už jį vyresni?
– Amžius yra toks dalykas… Jis yra jaunesnis, mes esame vyresni, bet suprantame, kad jis – treneris. Jam tai pirmasis sezonas kaip vyr. treneriui ir situacija nėra lengva. Sezono starte mes su Marijumi dažnai išvykstame, kai kituose klubuose to nėra. Pas mus reikia nemažai laviruoti, smagu, kad jis tai sugeba, bet komandos rezultatai turėtų pradėti dar labiau gėrėti prasidėjus normaliam treniruočių procesui, jei išvengsime traumų. Visi siekiame bendro tikslo, niekas nežiūri į tą amžių, treneris turi gerų idėjų, reikia laiko ir treniruočių.
– Šį sezoną Domantas Vilys ir Ignas Labutis pakėlė savo žaidimo kartelę į kitą lygį. Ar čia naujo trenerio nuopelnas, ar kitos priežastys?
– Sunku pasakyti iš mano pusės, nes su komanda treniruojuosi rečiau. Visgi treneris su žaidėjais nemažai kalbasi, patys žaidėjai galbūt pasako, kuriose vietose jiems patogiau būti. Jei krepšininkas ir treneris randa bendrą kalbą, tai ir rezultatas tampa geresnis. Galbūt didelis stratego pasitikėjimas Ignu ir Domantu duoda tokį gerą žaidimą.
– 2018 ir 2021 m. „URBO-NKL“ bronza, 2019 m. – sidabras. Paskutinįkart reguliarųjį sezoną suvalkiečiai laimėjo 2022-2023 m. sezone, dabar esate antri. Galbūt Marijampolės ekipa jau pribrendo ir auksui?
– Aš labai norėčiau, kad šis sezonas būtų tas, bet norai kartais prasilenkia su galimybėmis. Visi žinome, kokia NKL yra nenuspėjama, todėl kažką prognozuoti dar likus tiek rungtynių iki sezono pabaigos – labai sudėtinga. Manau, Marijampolės klubo tikslai yra aiškūs, to medalio pats labai norėčiau, bet viską pamatysime eigoje, nes gali būti daugybė kintamųjų. 3×3 krepšinis lygiai toks pat nenuspėjamas kaip NKL. Gyvename tokiame sporte, kur kažką prognozuoti į ateitį būtų labai sudėtinga.
– Praėję metai buvo neįtikėtini visomis prasmėmis – bronzos medalis olimpiadoje, simbolinė viso turnyro komanda ir pirmagimis šeimoje. 2025-ųjų vasarį prezidento buvote apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi, rugsėjį pirmąkart tapo Europos 3×3 čempionais. Kaip įvertintumėte šiuos besibaigiančius metus?
– 2024-uosius būtų sunku su kažkuo palyginti – jie nelyginami (juokiasi). O 2025-aisiais Europos čempionatas taip pat buvo istorinis dalykas, pagaliau pavyko. Kaip ir sakėte, NKL bronzą bei sidabrą turiu, bet aukso nėra, tad su trijulių krepšiniu buvo lygiai tas pats. Atrodo, laimi, sezonas baigiasi, žiūri tolyn, lieka tik prisiminimai ir geros emocijos.
– „URBO-NKL“ savaitės MVP tapęs Gintautas Matulis atviravo, jog nori tęsti karjerą iki Los Andželo olimpinių. Ar savo užrašų knygutėje esate taip pat apsibraukęs aiškų tikslą?
– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojome bronzą ir pavyko užfiksuoti istorinį pasiekimą Lietuvai. Dabar kas liečia artėjančią olimpiadą – norisi dar kartą nuvažiuoti, bet visada atsiranda minčių, ar viskas bus gerai, ar sveikata leis, ar pavyks išvengti traumų. Tokiu atveju tikrai bandysiu visaip patekti į Lietuvos 3×3 rinktinę ir olimpines žaidynes. Nesakau jokių pažadų – matysime, kaip Gintautas ir sako, toks tikslas yra ir bandysiu kažkaip ten prasimušti.
