Įsimintina buvo savaitė, o ji dar nesibaigė. Atšventę Vasario 16-ąją, susipažinome su nauja geopolitine realybe. Nors daugelį metų buvo sakoma, kad JAV prezidentai keičiasi, bet užsienio politika – ne, dabar matome visai kitą vaizdą.
Ir čia turiu du pastebėjimus: pirma – panika nėra geriausia patarėja, antra – Trumpas vis dar lieka labiausiai neprognozuojamu politiku. Taip kad menama jo simpatija (ar empatija) Putinui gali būti labai trumpalaikė susidūrus su pastaruoju gyvai. Taip jau atsitiko ne vienam politikui, taip pat ir Lietuvos.
Bet – neužbėkime įvykiams už akių. Faktas, kad mūsų saugumo ir gynybos architektūrą teks keisti kur kas greičiau nei planavome. Ir jei dabartiniai įvykiai padarys mus greitesnius ir ryžtingesnius, gal tai mums bus į naudą. Labai patiko viešojoje erdvėje jau plačiai cituojami Danijos ministrės pirmininkės Mette Frederiksen žodžiai: „Taip, pasaulyje neramu. Taip, deja, nėra pagrindo tikėtis, kad viskas praeis savaime. Tačiau spręsti, kaip pasitikti tai, kas vyksta, galime patys. Esame akistatoje su agresyvia Rusija. Ji ginkluojasi. Ji galbūt rengiasi pulti kitas šalis. O mes, deja, atsiliekame. NATO duomenimis, Rusija pasigamina daugiau amunicijos per tris mėnesius nei NATO per visus metus. Tad veikimo greitis čia lemiamas veiksnys. Privalome investuoti į gynybą daugiau. Ir greitai.“
Geriau nė nepasakysi.
Rijade vykusios derybos tarp JAV ir Rusijos sukėlė didelį nerimą Europoje. Istorikas Timothy Snyderis perspėja, kad šios derybos gali būti ne tiek apie taikos siekimą, kiek apie Ukrainos pasidalijimą. Bet tai dar ne viskas. Lietuvos pareigūnai perspėja, kad Rusija derybose su JAV gali iškelti ultimatumą, reikalaujantį NATO grįžti prie 1997 metų sienų. O tai jau reikštų Vakarų atsitraukimą iš Rytų Europos regionų, kuriuos Kremlius laiko savo įtakos zona. Negalime leisti net galvoti apie tokį scenarijų. Negalime sau leisti ramiai atsidusti, kad kalba derybose eina tik apie Ukrainą. Turime tapti maksimaliai nepatrauklūs kaip dar viena tokių derybų ašis.
Šios savaitės naujienos privertė visas Europos šalis skubiai peržiūrėti savo saugumo strategijas. Tačiau reakcija skiriasi. Skiriasi tiek, kad nori nenori susimąstai apie vadinamąjį Šiaurės aljansą.
Danija: iššūkis ekonomikai, bet prioritetas gynybai
Danija buvo viena pirmųjų valstybių, kuri sureagavo į grėsmingus pokyčius. Vyriausybė paskelbė apie papildomus 50 mlrd. kronų (6,7 mlrd. eurų) gynybos investicijas per artimiausius dvejus metus. Tai didžiausia gynybos investicija šalies istorijoje, kurią premjerė Mette Frederiksen pavadino „neišvengiamu sprendimu“.
Danijos prioritetai:
- Stiprinti nacionalinę kariuomenę
- Investuoti į NATO struktūras
- Didinti karinę paramą Ukrainai
Danija supranta, kad tai turės savo kainą: teks didinti mokesčius ir mažinti kitų sričių finansavimą, kas jau dabar kelia diskusijas šalies politinėje arenoje.
Lenkija: kuriasi stipriausia sausumos kariuomenė Europoje
- Jau dabar aktyviai modernizuoja savo kariuomenę ir iki 2030 m. siekia turėti stipriausią sausumos kariuomenę Europoje.
- Svarsto galimybę priimti JAV kariuomenės kontingentą savo teritorijoje, jei Vašingtonas sumažins karinę paramą kitoms NATO šalims.
Vokietija: lėtai judantis milžinas
Vokietija, nepaisant savo ekonominio potencialo, vis dar juda per lėtai. Nors Berlynas paskelbė apie planus didinti gynybos finansavimą, realūs sprendimai stringa tarp biurokratinių procedūrų ir politinių nesutarimų.
Taip, Vokietijoje artėja rinkimai ir, tikėtina, tai trukdo imtis staigių žingsnių. Bet man tai kelia labai didelį nerimą. Ar pakvipus „taikai“ Ukrainoje kai kurie Vokietijos politikai, raginami savo verslo, nebandys reabilituoti Rusijos ir pigių jos išteklių. Nes kol kas Vokietija nedemonstravo pakankamos lyderystės sukurti nepriklausomą energetikos sistemą ir tokiu būdu išlaikyti savo pramonės konkurencingumą.
Prancūzija: tarp ambicijų ir realybės
Prancūzija siekia būti Europos saugumo lyderė, tačiau ar ji gali tai padaryti be jau minėtos Vokietijos? Prezidentas Emmanuelis Macronas ne kartą akcentavo „Europos strateginę autonomiją“, tačiau realūs veiksmai rodo, kad Paryžius dažnai veikia vienas, o ne kaip bendros Europos gynybos dalis.
Ką visoje šioje sumaištyje daryti Lietuvai?
Lietuva turi skubiai stiprinti savo gynybinius pajėgumus ir ruoštis ekonominiams iššūkiams, nes saugumas ir ekonomika yra neatsiejami. Pasikartosiu:
- Gynybos pramonės stiprinimas – kurti ir plėsti vietinę karinę gamybą, nuo amunicijos iki dronų ir kibernetinio saugumo sprendimų.
- Strateginių partnerių pritraukimas – bendradarbiauti su tarptautiniais gynybos pramonės lyderiais.
- Karinių atsargų kaupimas – užtikrinti, kad esant krizei, Lietuva galėtų savarankiškai gintis be tiesioginės sąjungininkų pagalbos.
- Inovacijos ir technologijos – skatinti kibernetinės gynybos, žvalgybos technologijų ir autonominių ginklų kūrimą bei diegimą.
- Ekonominis atsparumas – stiprinant vidaus rinką, diversifikuojant eksportą.
- Užtikrinti elektros perdavimo tinklų saugumą, taip pat didinti mūsų visos energetinės infrastruktūros atsparumą kibernetiniams išpuoliams.
Todėl pasirašau po premjero Gintauto Palucko raginimu JAV, cituoju: darykime gynybos industrijos verslą kartu. Atidarykite čia fabrikus. Mes esame pasiruošę kartu investuoti į gynybos pramonę ir užtikrinti, kad jos dalis iš karto įsigyjama gynybos reikmėms, o dalį bus galima eksportuoti. Kas galėtų nesutikti? O ir kokios alternatyvos?
Europa bunda, bet ar pakankamai greitai ir ryžtingai? Lietuva neturi daug pasirinkimų. Lietuva turi būti pasiruošusi, nes saugumas ir ekonominė galia yra vienas kitą stiprinantys elementai.
Dabar laikas veikti.
