Šiandien Lietuvai, kaip niekada anksčiau, reikia finansinių resursų savo saugumui užtikrinti. Karas Ukrainoje, didėjantis geopolitinis nestabilumas verčia mus būti pasirengusius didesnėms gynybos išlaidoms.
Tam būtinas tvarus valstybės biudžeto augimas – ir kartu stabilumo jausmas verslui, investuotojams ir visuomenei. Šiame kontekste mokesčių politika turi tapti ne rizikos šaltiniu, o saugumo pamatu.
Deja, šiandien matome visai ką kitą. Lietuvoje vykstančios mokesčių reformos diskusijos rodo ne tiek siekį surinkti daugiau pajamų šalies saugumui ir gerovei, kiek norą perskirstyti mokestinę naštą taip, kad būtų politiškai patogu. Mokesčių pokyčiai tampa priemone skaldyti visuomenę – skirstyti gyventojus pagal regionus, pagal miestus, pagal profesijas ir pagal pajamas.
Kai pasaulis reikalauja iš mūsų susitelkimo, mes pasirenkame vidaus skaldymą.
Teisinga mokesčių sistema kuriama ne tam, kad baustų, o tam, kad kurtų augimą visiems.
NT mokestis: nuo regionų baudimo prie didmiesčių baudimo
Ankstesnė nekilnojamojo turto (NT) reformos versija, suformuota dešiniųjų koalicijos (2020–2023 m.), siekė apmokestinti NT pagal savivaldybių medianinę vertę. Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodė socialiai jautri: turėtų mokėti tie, kurių turtas viršija vidutinį lygį jų aplinkoje. Tačiau praktikoje tai būtų reiškę smūgį regionams: mažose savivaldybėse, kur NT vertės žemos, net vidutinis būstas būtų tapęs apmokestinamas. Tuo tarpu Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje žmonės, turintys brangius būstus, būtų likę praktiškai nepaliesti.
Pasikeitus valdžiai, buvo pristatytas kairiųjų koalicijos siūlymas. Šį kartą žvilgsnis nukreiptas į kitą taikinį – į viduriniąją klasę didmiesčiuose. Siūlomas visuotinis NT apmokestinimas su progresyviais tarifais jau dabar kelia pagrįstą nerimą: kaip pažymėjo Vilniaus meras Valdas Benkunskas, mokestinę naštą didžia dalimi turės prisiimti būtent miestų gyventojai, kurie įsigijo būstą natūraliai brangesnėse rinkose, moka paskolas ir augina vaikus.
NT mokestis turi būti kaip pilietiškumo simbolis, o ne ginklas prieš regionus ar miestus. Ne regionų, ne miestų, ne viduriniosios klasės baudimas turi būti pagrindinė reforma.
Tinkamas kelias būtų – aukštos neapmokestinamosios ribos, simbolinis universalus mokestis (iki 10–15 eurų per metus), aiškios taisyklės ir visiems suprantamas principas: prisidėti turi visi, bet pagal savo galimybes.
Ar nematote čia dėsningumo tarp siūlomų mokesčių modelių ir politinių partijų rinkėjų bazės?
GPM reforma: kai produktyviausieji tampa taikiniu
Mokesčių reforma nesibaigia NT. Greta jo siūlomi gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir socialinių įmokų pokyčiai atskleidžia dar aiškesnę tendenciją: pagrindiniu mokesčių sistemos taikiniu tampa aukštesnioji vidurinė klasė – tie, kurie kuria aukštą pridėtinę vertę Lietuvoje.
Šie siūlymai nėra pavieniai – jie rodo sisteminį siekį papildomai apmokestinti tuos, kurie labiausiai prisideda prie Lietuvos ekonomikos augimo.
Siūloma progresyvinti GPM tarifus taip, kad daugiau mokėtų inžinieriai, IT specialistai, įmonių vadovai, eksportuotojai. Didinamos socialinės įmokos, kurios mažins realias pajamas. Darbdavio mokamos sveikatos ir gyvybės draudimo priemokos – iki šiol buvusios viena iš paskatų dirbti Lietuvoje – taip pat bus apmokestintos.
Bausdami produktyviausius, negausime daugiau – prarasime visus.
Vietoje to, kad skatintume talentus kurti, investuoti ir likti Lietuvoje, mes kuriame signalus: jūsų čia nelaukiame. Jūsų darbas reikalingas, bet jūsų pastangos – nevertinamos.
Ši kryptis veda ne prie pajamų augimo, o prie emigracijos, investicijų stabdymo ir vidaus rinkos susitraukimo.
Dar daugiau – kai mokesčių reformos siūlymai kas pusmetį keičiasi, o sistema tampa neprognozuojama, investuotojai pradeda matyti Lietuvą kaip nestabilios mokesčių politikos šalį.
Tokioje aplinkoje investuoti nenorima.
Nestabilumas tampa mokesčių sistemos didžiausiu priešu ir šalies augimo stabdžiu.
Mums reikia stiprinti gynybą, o ne skaldyti Lietuvą vis naujomis bausmėmis oponentų rinkėjams
Šiandienos Lietuva turi vieną strateginį prioritetą – stiprinti valstybės gynybinį, ekonominį ir socialinį atsparumą.
Tam reikia ne skaldančių, baudžiančių ir augimą stabdančių mokesčių reformų. Tam reikia sąžiningos, aiškios ir augimą skatinančios sistemos.
Lietuvai reikia mokesčių reformos, kuri:
• Išplečia ekonominę bazę, o ne siaurina ją.
• Skatina darbą, investicijas ir atsakomybę, o ne bausmę.
• Vienija regionus ir miestus, o ne juos supriešina.
• Finansuoja saugumą ir gynybą, o ne rinkimų kampanijas.
Mokesčių sistema, kuri skaldo, negali apginti valstybės, kai jai to reikia labiausiai. Tik kurdami, vienydami ir augindami ekonomiką galime iš tikrųjų pasirengti tam, kas mūsų laukia.
Verslas mato tai ne tik sostinėje. Tai jaučia ir regionuose dirbančios gamybinės įmonės, technologijų bendrovės, paslaugų sektorius. Maža to, tai mato ir daugelis politikų: ne tik opozicijoje, bet ir valdančiojoje daugumoje.
Ir šiandien mes dar tikimės, kad bus susiprasta – kol dar yra laiko išvengti klaidų, kurios galėtų Lietuvai kainuoti brangiai.
Bet dabar yra tas laikas, kai tylėjimas gali kainuoti per daug.
