Prieš šimtą metų retame Lietuvos mieste ar miestelyje buvo viešai pasidžiaugta Vasario 16-ąja. Tam buvo nemažai priežasčių: ne šventės rūpėjo tuomet, kai gyvenimo sąlygos negerėjo. Kai kur Lietuvoje naujoji lietuvių valdžia net nepradėjo kurtis – ten šeimininkavo okupantai iš Rytų ir prie jų prisiplakę vietiniai gyventojai.
1919 m. pradžioje Marijampolėje lygiagrečiai funkcionavo dvi valdžios: lietuvių ir vokiečių. Žmonės stengėsi vokiečius ignoruoti ir rėmė savo vykdomuosius komitetus, tačiau viešiems renginiams rengti reikėjo gauti abiejų instancijų leidimus. Kaip tai vyko Marijampolėje ir pasakoja aktyvus tų įvykių dalyvis, mokytojas, ūkininkas J. Kurtinaitis:
„Artėjo 1919 m. vasario 16 d. Vietos administracija ir visuomenė ruošėsi kaip galima iškilmingiau ją paminėti, bet įvykiai žadėjo ką kita. Vasario 16 d. išvakarėse raudonarmiečiai užėmė Alytų, žuvo I pulko vadas A. Juozapavičius, o vado ir ūpo netekusi pulko dalis atsikėlė į Marijampolę. Dėl šios nesėkmės ir Raudonosios armijos artėjimo labai suaktyvėjo vietiniai komunistai. Karo komendantas J. Motiejūnas – Valevičius paskelbė apsiausties padėtį ir uždraudė bet kokius susirinkimus. Tačiau to nežinodami raiti kaimo vyrai pradėjo joti į miestą švęsti Vasario 16-osios. Vokiečių įgula užklausė mūsų kariuomenės vadovybės, iš kur atsirado ir kas esą tie raiteliai. Kadangi ties Liudvinavo keliuose šeimininkavo komunistai, tai visų nerimas buvo suprantamas. Tik ankstyvas rytas mus išgelbėjo nuo susidūrimo su kariuomene ir laimingai atvykome į „Blaivybės“ draugijos kiemą.
Aš su dviem draugais Juozu Senkumi ir Pijumi Žalnieruku ėjome į komendantūrą (dabar Vytauto gatvė, namas į pietus nuo Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios) pasitarti iškilmių reikalu ir sutikome būrį ginkluotų Lietuvos kareivių. Jie mus tuojau sustabdė ir paklausė, kas esame ir ko įjojome į miestą. Mes paaiškinome kas ir ko susirinko ir kad visi raiteliai apsistojo „Blaivybės“ draugijos kieme. Visgi karininkas pasiuntė dalinį saugoti, kad nė vienas raitelis neišeitų į miestą, o mane pakvietė užeiti į štabą. Minėta kariuomenės dalis stovėjo Amsterdamskio namuose (matyt, prie dabartinių P. Armino ir Aušros gatvių – B. M.).
Ten išsiaiškinę su vienu karininku ėjome į komendantūrą. Ji įsikūrė a. a. veterinarijos gydytojo Brundzos namuose (tuometinėje Varšuvos gatvėje, namas į pietus nuo cerkvės – B.M.). Paties komendanto J. Motiejūno – Valevičiaus neradome, o jo vietoje rastas karininkas atsisakė leisti viešą vasario 16-osios demonstraciją ir teko grįžti į I pulko štabą (dabartines kareivines – B.M.) tartis, ką toliau daryti. Nutarėme vykti į demonstraciją be leidimo. Po pamaldų, prieš parapijos bažnyčią, susirinko demonstrantai ir dvi kareivių kuopos; kiti gyventojai nedalyvavo iškilmėse. Buvo bijomasi, kad gali susirinkti ir komunistai, kurių minioje nepavyktų iškart atpažinti. Jie galėjo sukelti triukšmą ir dar labiau sugadinti visuomenės ūpą.
420 raitų vyrų ir minėti kareiviai tvarkingai dainuodami prajojome miesto gatvėmis ir, sugrįžę į „Blaivybės“ salės kiemą, išsiskirstėme“.
Taip Marijampolėje buvo atšvęsta pirmoji vasario šešioliktoji.
Benjaminas Mašalaitis
Pridėta asociatyvi Marijampolės nuotrauka (Mitingas miesto sode)
