Keli kilometrai nuo Vilkaviškio miesto raudonuoja vieno bokšto šventovė. Pasigrožėti Dievo namais galima važiuojant plentu link Kudirkos Naumiesčio. Pasukus į dešinę, netrukus, atsiveria senojo Didvyžių kaimo peizažas.
Devynioliktame amžiuje kaimas vardą gavo nuo tų žemių savininko Leono Geištaro pavardės. Visi tik Geištarais ir vadino. Kaime atsirado bažnyčia, dvaras.
Po pirmojo pasaulinio karo magnatas, bažnyčios statytojas Leonas Geištaras į Vilkaviškio rajoną jau nebegrįžo. Geištaruose buvusį dvarą privatizavo laisvę atgavusi Lietuvos valstybė. Kaimui buvo suteiktas naujas vardas – Didvyžiai. Senajame didiko dvare šeimininkauti pradėjo niekam nereikalingi seneliai ir vaikai. Čia buvo įkurta valstybės remiama prieglauda.
Pasak legendos, vienas Vilkaviškio apskrities viešpačių, gražiosios Didvyžių Šv. popiežiaus Leono II bažnyčios statytojų, senojo klebono „fundatorius“ L. Geištaras sakydavo: „Kiek tik akys užmato – viskas mano. Bet aš norėčiau, kad būtų mano ir kur akys nemato.“ Šypseną keliančia legenda galima tikėti, galima ir ne, bet tokias istorijas visada įdomu skaityti.
Didvyžių senoji raudonų plytų bažnytėlė jaukiai įsipaišo į senojo kaimo peizažą. Šventovės šventoriuje – nedidelis tvenkinys. Šalia auga šimtametis, visą praeitį regėjęs medis.
Prie medinės tvorelės – puošnus, istorinis antkapis. Lenkų ir lietuvių kalbomis prisimintas kunigo Juozo Josinsko gyvenimas. Ant paminklo išlikę žodžiai mums pasakoja: „Tejp gyveno, kajp mokino. Numirė kajp gyveno. Givena, kajp numirė. Ponuje ir su ponu.“
Šaltiniuose esu radęs seną, liūdną legendą apie Geištarų šeimos tragediją. Ten minimas Leono Geištaro sūnus įsimylėjęs paprastą kaimo mergaitę.
Pasakojime piešiamas rūmas ant tyvuliuojančio tvenkinio kranto. Geištarų laikais čia plaukiojo gulbės ir iš Japonijos atvežti dekoratyviniai vandens paukščiai. Magnato rūmas, kuriame dabar yra socialinės globos namai, anuomet buvo dvaro puošmena. Žmonių pasakojimai liudija, kad po gulbių kojomis nardė auksinės žuvytės. O viduryje tvenkinio buvusioje saloje stovėjo vasarnamis.
Legendos publikaciją pavadinimu „Sudužęs Didvyžių dvarininko gyvenimas“ galima aptikti sūduvosgidas.lt archyve.
Per Didvyžius einantis pagrindinis kelias skiria bažnyčią ir dar vieną seną paminklą. Visai šalia plento stovi katalikiškos „Pavasario“ draugijos atmintis. „Prie Smetonos“ gyvenę vietiniai būrėsi į įvairias organizacijas ir draugijas. Liudijo Dievo žodį ir statė paminklus.
Po karo tokių ženklų liko nedaug. Šalia kelio stovintis postamentas su iškaltais žodžiais: „Dievui ir Tėvynei. Graži jaunystė mūsų žydi. Neboja vėtrų, nei audrų. Didvyžių pavasarininkų kuopa, 1934“ primena mums to laiko vertybes ir idealus.
Šiuo metu kaimo pavadinimas vėl pakeistas. Žemėlapiuose rasime Augalų kaimo vietovardį. Geištarai ir Didvyžiai liko istorijos puslapiuose.
