Šiandien Vilkaviškyje, kaip ir visoje Lietuvoje, minima Gedulo ir vilties diena.
Lietuvos gyventojų trėmimai – tai tamsiausias mūsų istorijos tarpsnis. 1941 m. prasidėję masiniai trėmimai palietė beveik kiekvieną šeimą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. iš mūsų šalies buvo ištremta 131 600 žmonių. Iš Vilkaviškio apskrities buvo išvežta daugiau nei 3 tūkstančiai gyventojų.
Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios minėjimas Vilkaviškyje prasidėjo J. Basanavičiaus aikštėje, kur skaitytos tremtyje buvusių rajono gyventojų pavardės.
Vėliau Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje pasimelsta ne tik už pasilikusiuosius Sibiro platybėse, bet ir už tuos, kurie turėjo laimės sugrįžti į tėvynę.
Po pamaldų prie paminklo, skirto masinių trėmimų aukoms atminti, esančio šalia Vilkaviškio r. savivaldybės viešosios bibliotekos, vyko minėjimas „Nešini vardu Lietuvos – stipresni už negandas ir laiką…“.
Aukų atminimas pagerbtas tylos minute, uždegtos žvakelės bei padėtos gėlės.
Minėjime, skirtame ištremtųjų atminimo pagerbimui, dalyvavo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, dekanas Virginijus Gražulevičius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus pirmininkė Regina Neiberkienė, Vilkaviškio Petro Karužos 406-osios kuopos šauliai, Vilkaviškio skautų bendruomenės atstovai, mokiniai, tremtiniai bei jų šeimų nariai ir kiti garbūs svečiai.
Minėjime dalyvavęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka kalbėjo, kad šis skaudus istorinis tarpsnis bei tremtiniai, kurie ištvėrė nežmoniškus išbandymus, tačiau išsaugojo meilę Tėvynei ir žmogiškąsias vertybes, yra tikras tvirtybės, vienybės ir pilietiškumo pavyzdys tiek mums patiems, tiek ateities kartoms.
Renginį vedė Vilkaviškio krašto muziejininkė, istorikė Elena Rupeikienė.
Smuiko melodijas susirinkusiems dovanojo Milda Vizgirdaitė, o jautrų muzikinį kūrinį skyrė skautų atstovės.
Po minėjimo buvo lankomi paminklai prie Vilkaviškio geležinkelio stoties bei Vilkaviškio kapinėse.
