Balandžio mėnesį Vinco Kudirkos muziejuje įvyko du literatūriniai vakarai, kurių metu visuomenei pristatytas istoriko Antano Terlecko darbas bei knyga apie iškilią diplomatę Magdaleną Avietėnaitę.
Balandžio 18 d. Vinco Kudirkos muziejuje vyko istoriko Antano Terlecko knygos „Šiferio byla” pristatymas. Renginio metu autorių kalbino ir diskusiją vedė Agnė Kereišiūtė.
Susitikimo metu aptarta viena iki šiol visuomenėje jautriai vertinama tema – kolektyvizacijos ir dekollektyvizacijos laikotarpis Lietuvoje. Dažnai girdima frazė „Landsbergis sugriovė kolūkius” jau tapo savotišku folkloru, vartojamu tiek rimtai, tiek ironiškai, priklausomai nuo kalbėtojo požiūrio. Tai rodo, kad šio laikotarpio atmintis vis dar kelia diskusijas ir skirtingus vertinimus.
Vieniems kolektyvizacija buvo skaudi šeimos tragedija, kitiems – sudėtingas iššūkis pereinant iš socialistinės ekonomikos į laisvąją rinką. Knygos autorius A. Terleckas savo darbe nagrinėja šį mažiau tyrinėtą, tačiau daugelio Lietuvos šeimų gyvenimus iš esmės pakeitusį istorijos etapą.
Knygos „Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja” pristatymas, subūrė istorijos ir kultūros gerbėjus. Renginyje dalyvavo knygos sudarytojos ir tekstų autorės Kristina Stankaitė bei Violeta Karmalavičienė, taip pat Magdalenos Avietėnaitės palikimo tyrinėtoja Laimutė Baltakė ir leidinio dizainerė Julija Tolvaišytė-Leonavičienė. Susitikimą moderavo istorikas Norbertas Černiauskas.
Renginio metu pristatyta išskirtinė asmenybė – Kalvarijoje, Brazavo kaime, gimusi, tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose užaugusi Magdalena Avietėnaitė. Ji buvo viena ryškiausių tarpukario Lietuvos kultūrinės diplomatijos figūrų ir aukščiausias pareigas diplomatinėje tarnyboje pasiekusi moteris.
Nepaisant akivaizdžių profesinių gebėjimų ir nuopelnų valstybei, M. Avietėnaitė susidūrė su to meto visuomenėje įsigalėjusiais lyčių stereotipais. Kaip ir daugelis jos kartos moterų, ji patyrė karjeros ribojimus – diplomatijos elitas nesiryžo paskirti jos reziduojančia diplomate nė vienoje Lietuvos atstovybėje užsienyje. Šis faktas simboliškai atspindi vadinamąsias „stiklo lubas”, su kuriomis teko susidurti ambicingoms ir talentingoms moterims.
Vis dėlto istorija liudija paradoksą: nors oficialiai neįleista į diplomatinę tarnybą aukščiausiu lygiu, Antrojo pasaulinio karo metais M. Avietėnaitė veikė kaip tikra diplomatė – ryžtingai gynė Lietuvos interesus ir prisidėjo prie šalies įvaizdžio užsienyje.
Knygos pristatymo metu aptartos ne tik Avietėnaitės gyvenimo ir veiklos detalės, bet ir platesnis moterų vaidmens valstybės tarnyboje bei diplomatijoje klausimas, aktualus ir šiandien.
