Karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose pašokdino pasaulines naftos kainas, kurių poveikį netrukome pajusti ir Lietuvoje. Degalinių švieslentėse užsidegė 2022-ųjų energetikos krizę primenantys skaičiai, o dyzelino kaina vėl perkopė psichologinę 2 Eur už litrą ribą. Tačiau Lietuvoje šįkart stebime kiek netikėtą reiškinį – elektros kainos ne kyla, o mažėja. Kodėl?
Pagrindinė mažėjančių elektros kainų priežastis – išaugusi elektros gamyba iš vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių. Vėjuotą ir saulėtą balandžio mėnesį vėjo, saulės ir hidro-elektrinėse pasigaminome 86 proc. visos šalyje suvartotos elektros energijos. Didžiausią jos dalį sudarė vėjo energetika (59 proc.), taip pat sparčiai augo saulės energetikos reikšmė (24 proc.), o pavasario mėnesiais prie kainų mažėjimo prisideda ir hidroenergetika (3%). Didelė elektros generacija ženkliai sumažino biržos kainas, kurios 2026 m. balandį ne tik buvo mažesnės nei prieš metus, tačiau ir tapo mažesnės nei Švedijoje (Malmės kainų zonoje SE4) ar Vokietijoje.
Tai yra didelis Lietuvos pasiekimas, iliustruojantis, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką jau duoda savo vaisius. Ekologiška ir pigi vietinė elektros gamyba ne tik didina Lietuvos energetinę priklausomybę, bet ir gerina mūsų šalies užsienio prekybos balansą bei didina vietos verslo konkurencingumą. Be to, tai sumažina pasaulinių energijos sukrėtimų poveikį Lietuvos ekonomikai, nes mūsų elektros kaina nebepriklauso nuo pasaulinių naftos bei dujų rinkų, taigi ir nuo tokių geopolitinių „butelio kaklelių“ kaip Hormūzo sąsiauris. Elektros kainas Lietuvoje vis labiau lemia vietinės klimatinės sąlygos: vėjo stiprumas, saulės kaitrumas bei vandens kiekis upėse.
Ekologiška ir pigi elektros energija ilgainiui gali suteikti Lietuvai konkurencinį pranašumą prieš kitas Europos valstybes – ypač tų, kurios nemažą dalį elektros energijos vis dar gaminasi iš importuojamų gamtinių dujų. Pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje elektros kainos yra didesnės nei Lietuvoje , kadangi šios šalis reikšmingą dalį elektros vis dar pasigamina iš gamtinių dujų, kurių kainos šoktelėjo užsivėrus Hormūzo sąsiauriui. Tai svarbu ir namų ūkiams, ir verslui – mažesnės bei nepriklausomos nuo pasaulinių tendencijų elektros kainos tiesiogiai didina šalies konkurencingumą, ypač energetiškai imliuose sektoriuose, tokiuose kaip pramonė ar duomenų centrai. Tokiose srityse elektros kaina dažnai tampa vienu pagrindinių investicijų pasirinkimo kriterijų.
Tiesa, Lietuvoje elektros kainos taip pat svyruoja, priklausomai nuo klimatinių sąlygų. Tad Lietuvai dar reikia nesustoti pusiaukelėje ir tęsti investicijas į elektros jungtis su kontinentine Europa, energijos kaupiklius bei gamybos pajėgumus. Taip pat Lietuvai reikėtų elektrifikuoti transporto sektorių, kad judėjimui naudotume ne iš užsienio šalių atsivežtą iškastinį kurą, o vietoje iš atsinaujinančių išteklių pagamintą elektrą. Sėkminga šilumos ūkio transformacija, gamtines dujas pakeitus biokuru, suteikia vilties, kad ir šį kartą Lietuvai pavyks transformuoti ir savo transporto sektorių. Optimizmo suteikia ir tai, kad lietuviai įsigyja vis daugiau elektromobilių – pagal šį rodiklį Lietuva pirmauja tarp Baltijos šalių ir yra viena pirmaujančių šalių CRE regione.
Svarbu pabrėžti, kad ir platesniame Europos kontekste situacija yra gerokai stabilesnė nei ankstesnių krizių metu. Nors naftos kainos sureagavo į konfliktą ir šoktelėjo, gamtinių dujų bei elektros kainų reakcija gerokai santūresnė. Šiuo metu gamtinių dujų kaina siekia apie 40-50 Eur už megavatvalandę, kai 2022 m. ji buvo šoktelėjusi net virš 300 Eur. Be to, elektros kainos Europoje taip pat nepakilo tiek stipriai, kaip per 2022 metų energetikos krizę. Tam didelę įtaką daro diversifikuotas energijos tiekimas bei išaugusi elektros generacija iš atsinaujinančių energijos išteklių – Europa šiandien gerokai mažiau priklauso nuo vieno regiono ar tiekėjo, o importas iš Persijos įlankos šalių nėra kritinis.
Jei dabartinės tendencijos išliks, galime atsidurti situacijoje, kai elektros kainą vis dažniau lems ne geopolitika, o orai. O tai – vienas geriausių įmanomų scenarijų mažai ir atvirai ekonomikai, tokiai kaip Lietuva.
