Pasak kraštotyrininko B. Kviklio, „Lietuvos žemės ruožas kairėje Nemuno upės pusėje. Ten, kur baigiasi jo vidurupis, ir prasideda žemupys, yra jau Sūduvos pusėje.“
„Carinės Rusijos laikais, Kauno gubernijos ir Kauno apskrities ribos tesiekė Nemuną. Dabartiniai Kauno miesto priemiesčiai, kaip Aleksotas, Marvelė, Freda, A. Panemunė, yra kairėje Nemuno pusėje, anksčiau priklausė Suvalkų gubernijos Marijampolės apskričiai. Čia buvo kiek skirtinga administracija, veikė Napoleono kodeksas ir net skirtingas kalendorius.
Tarpukaryje prie Kauno apskrities buvo priskirtas ir šiaurės rytų Sūduvos kampas, iš kurio žemių sudaryti Zapyškio, Garliavos, Aukštosios Panemunės ir Pakuonio valsčiai. Sovietams partvarkant okupuotos Lietuvos administracinį suskirstymą, šis žemės plotas priskirtas Kauno rajonui.
Senųjų lietuvių gyvenviečių liekanų ir piliakalnių randama Piliuonoje, Laumėnuose, Kačerginėje, Pakalniškiuose, Marvoje, Pašventupyje, Kampiškiuose. Beveik visos jos netyrinėtos, tačiau archeologai remdamiesi radiniais, jas priskiria I-III a. po Kr. Laikmečiui. Sunku pasakyti ar jas reikėtų priskirti aukštaičiams ar senovės sūduviams (jotvingiams).
Kiek atokiau nuo Nemuno senovės kultūros paminklų kaip ir nėra. Gyvenvietės čia įkurtos tik Sūduvos kolonizacijos laikais.
Dirvožemis čia derlingas. Žmonės gyveno pasiturinčiai. Gamtovaizdis – kaip ir kitur Sūduvoje – lygumos. Panemunės lygumos – itin gražios ir vaizdingos. Nemuno krantai – aukšti ir statūs. Čia galima sakyti nėra ežerų, bet daugybė upelių.
Patogios susisiekimo linijos – geri keliai jungia vietoves su Kauno miestu.“
