Vartant 1925 m. laikraščio puslapius radau publikaciją, kurioje aptarinėjamos užpelkėjusios senosios Sūduvos lankos, vadinamos palios.
Rašoma, kad „Marijampolės ir Alytaus apskrityse yra daug pelkių-balų. Žmonėse jos žinomos palių vardu. Dideli jų plotai yra apie Daukšius – Amalviškių palios. Apie Igliauką (maždaug į rytus nuo jos – Skirptiškių palios). O ypač dideli palių plotai yra tarp Daukšių-Simno ir Krosnos – apie Žuvinto ežerą.
Palios, kurios yra apie Žuvinto ežerą užima didelį žemės plotą. Tai yra niekeno nenaudojami durpynai. Jos yra pažlugusios nuo telkšančio vandens, kuris niekur negali nutekėti. Tose vietose, kur dar galima įeiti vaikščiojant siūbuoja po kojomis veja. Į žemę lazda lengvai sminga.
Čia be krūmų ir krūmokšnių neauga niekas. Medeliai maži ir nuskurdę. Su savo krūmais ir žolėmis tos palios yra puiki karalija įvairiausiems gyvūnams bei kirmėlėms. Pilna gyvačių, žalčių. Vasaros metu paliose peri daugybė laukinių paukščių. Žiemą, kada viskas užšąla, į palias pribėga stirnų, lapių, o kartais atsiranda ir vilkų.
Prie tokių sąlygų, kurios yra dabar, nauda iš palių žmonėms yra menka. Gerai, jeigu pasitaiko sausas metas, tada galima susigraibyti vieną kitą vežimą šieno. Kartais pavyksta išsiganyti gyvulius. Tačiau šlapesniais metais, kada yra daug vandens, kada jos patvinsta – žmonės negauna nei vieno, nei kito.
Kaip pasakoja žmonės, kitados, kada ištekėdavo iš palių vanduo, čia būdavo gražios lankos, kurios duodavo daug gražaus šieno. Dabar tos lankos pavirtusios nenaudojamomis balomis. Per palias tekantys upeliai užsitvenkė.
Nusausinus iš šių palių būtų milžiniškos naudos. Būtų galima kasti jose durpes. O kai kuriose vietose gal net pradėtų augti miškas,“- publikaciją užbaigia senasis reporteris.
1925 m.
