Zanavykas iš Šilgalių kaimo, 1872 metais gimęs vienuolis, vyskupas Pranciškus Būčys iš kitų išsiskyrė savo ilga barzda. Dėmesį atkreipdavo ir lietuvių kunigui nebūdingais religiniais apdarais.
Ilgus metus studijavo dvasinėse akademijose carinėje Rusijoje. 1930 m. popiežiaus įsakymu Būčio žiniai priskiriami visi rusų katalikai vidurio ir vakarų Europoje.
Ilgabarzdis vyskupas 1932 m. minėjo savo jubiliejų. Laikraščių puslapiuose aidėjo sveikinimai ir linkėjimai.
Pasak šaltinių, „Vyskupas P. Būčys yra gimęs 1872 m. Šilgalių kaime. Mokėsi namie prie ratelio. Vėliau – Slavikuose ir Marijampolėje. Įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Studijavo Šveicarijoje ir Petrapilyje. Gavo teologijos daktaro mokslinį laipsnį.
Draugavo su dabar jau palaimintuoju arkivyskupu Matulevičiumi. Įstojo į Marijonų vienuolių tarpą. Pirmojo pasaulinio karo viduryje išvyko į Ameriką. Sugrįžęs į Lietuvą prisidėjo prie Lietuvos universiteto įsteigimo.
Apie 1930 m. popiežiaus įsakymu paskelbiamas rytų apeigų vyskupu. Jis tampa visų rusų katalikų aukščiausia galva vidurio ir rytų Europoje.
Pranciškus moka net septynias kalbas. Lengvai visomis kalba ir rašo. Sunkius teologijos klausimus jis išdėsto paprastai ir aiškiai. Dažnai skundžiasi dešinės rankos skaudėjimu. Ir kur neskaudės, jei per metus turi parašyti beveik penkis šimtus laiškų.
Šiandieninis gerbiamo jubiliato darbas eina keliomis kryptimis. Jis yra marijonų vienuolijos generolas. Visi vienuolių reikalai pereina per jo rankas. Šventasis sostas jį pakvietė į Romą. Dabar jis yra toli nuo Lietuvos.
Tesuteikia aukščiausias gerbiamam jubiliatui ilgų gyvenimo metų.“
1932 m.
Pranciškus visą likusį gyvenimą praleido Romoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje redagavo Vatikano radijo laidas. Mirė 1951 m. Italijoje.
