Tarpukaryje Aukštadvario apylinkė laikyta viena gražiausių Lietuvoje. Apylinkių žemės paviršius buvo nusėtas kalvomis. Jų priskaičiuota daugiau nei du šimtai. Manoma, kad tai slenkančių ledynų darbo rezultatas. Tarp kalvų telkšojo skaidrūs ežerai, geltoni smėlynai ir rudi žvyro karjerai. O žmonės iš dirvožemio rinkdavo akmenis vežimais.
Dešiniajame Verknės upelio krante, Trakų rajone stovi senas Aukštadvario miestelis. Šešiolikto amžiaus pradžioje vietovę dažnai lankydavo Lietuvos kunigaikščiai. Aukštoje vietoje pastatytas dvaras buvo turtingas ir didelis. 1518 metais iškilo pirmosios bažnyčios bokštai. Kiek vėliau Aukštadvariui suteiktos miestelio teisės ir privilegijos.
Karalius Aukštadvarį padovanojo iš Maskvos pabėgusiam didikui Jonui Lackiui. Netoli miestelio stovintis Aukštadvario piliakalnis tarpukaryje vadintas pilies kalnu. Padavimai teigia, kad piliakalnio istorija liudijo Lackių giminės ištakas.
Jonas Lackis iš Maskvos bėgo bijodamas rusų keršto ir caro rūstybės. Įsimylėjo maskvėno gražuolę žmoną ir ją pagrobė. Nuskriaustas rusų bajoras ieškojo teisybės, tačiau niekas nenorėjo pyktis su galingu Jonu Lackiu. Pajutęs pavojų dėl apkalbų, lietuvis konkurentą liepė pakabinti už kojų ir nuplakti. Žiaurus smurtas sukėlė kitų Maskvos bajorų pyktį. Maskvėnai būriais pradėjo puldinėti Jono namus. Išsigandęs didikas pasiėmė pagrobtąją žmoną ir pasitraukė į Lietuvą.
Lietuvoje buvo gana maloniai sutiktas, kartu su juo atvyko keli šimtai rusų sentikių. Visi apsigyveno Aukštadvario apylinkėje. Jono Lackio anūkas tapo žemaičių seniūnu ir 1629 m. miestelyje pastatė mūrinę bažnyčią. Vienuoliai įsteigė mokyklą, tačiau mokytojai engdavo lietuvių vaikus ir vertė kalbėti lenkiškai.
Paskutinio Lackio rūmai stovėjo Aukštadvario piliakalnio viršūnėje. Pilaitę niokojo gaisrai, žuvo gražuolė žmona ir vienintelis sūnus. Bajoras suvarė į miestelio aikštę visus baudžiauninkus ir liepė nuplakti. Priežastis – abejingai gesintas gaisras. Žmonės išsibėgiojo į miškus, miestelyje liko tik vaikai ir seniai.
Po nepavykusio sukilimo, 1832 metais rusai panaikino vienuolyną ir parapiją, konfiskavo visus turtus. Lackių giminės statytą bažnyčią pavertė cerkve, o vienuolyną kareivių kazerma. Daugybę dešimtmečių miestelio katalikai neturėjo savo šventovės. Aukštadvaris tapo provoslavų parapija, o katalikų kunigą ištrėmė į Sibirą.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčioje virtusioje cerkve vokiečiai laikė grūdus. Vėliau Lenino revoliucijos apakinti bolševikai šventoriuje įsirengė šokių salę. Vietos gyventojai į tokius šokius nevaikščiojo. Todėl armoniką čirpindavo vieninteliai raudonarmaiečiai, o nuo sakyklos skambėjo rusų komisarų prakalbos.
Netoli Aukštadvario stūkso Šibos arba Kartuvių kalnu vadinamas piliakalnis. Kalno viršūnėje pagonys lietuviai pasistatė pilį. Vėliau ši vieta puikiai tiko egzekucijoms.
Devynioliktame šimtmetyje dvarininkai kardavo nepaklusnius baudžiauninkus. Dar anksčiau švedų karininkai naikindavo lietuvius. Napoleono žygio į Rusiją metu prancūzai gyvybę atimdavo saviškiams: dezertyrams ir marodieriams.
Devynioliktame amžiuje apylinkėse siautė plėšikų gauja. Antrojo sukilimo prieš caro valdžią metu sukilėliai išgaudė plėšikus po vieną. Kartuvių kalnelio medžių šakose tabaluodavo ištisas kojų miškas.
Todėl vėliau vietiniai vengdavo piliakalnio iš tolo. Mamos kalnelio šmėklomis gąsdindavo nepaklusnius vaikus. O drąsesnis kaimo jaunimas kasinėdavo papėdes tikėdamasis rasti užkastas auksines Napoleono monetas.
Bene garsiausia Aukštadvario apylinkėse yra Napoleono kepure vadinama kalva. Padavimuose galima rasti įvairių piliakalnio legendų. Senoliai porina, kad nuo piliakalnio Napoleonas apžvelgęs panoramą. O papėdėje stūksojo tūkstančių kareivių stovykla. Kiti mano, kad Napoleono kepurės forma priminė kalvos siluetą. Tarpukaryje kalvoje kasinėdavo vietinis jaunimas. Rasdavo įvairiausių tautų sidabrinių monetų.
Aukštadvaris su visais savo piliakalniais strategiškai buvo labai svarbi vieta. Kryžiuočių ordinui miestelis buvo pakeliui į Vilnių ir Trakus. O apylinkėse buvusios pilys užkirsdavo kelią atėjūnams. Aukštaičių ir vokiečių kraujas liedavosi upeliais.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą miestelis garsėjo pelną nešančiu žuvininkystės verslu. Inžinierius Maliauskas 1906 m. dvare įrengė žuvų auginimo ūkį. Penkiolikos tvenkinių žuvų ferma buvo laikoma bene geriausia visoje carinėje Rusijoje. Prekes eksportuodavo į Maskvą, Berlyną, Kijevą. Lietuviškas žuvis ragaudavo caro svita Petrapilyje.
Po pirmojo pasaulinio karo ūkio jau nebebuvo. Vokiečiai nuo kranto pyškindavo žuveles ir samčiais traukdavo iš tvenkinio.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. rugsėjo 9 d.
