Tomas Sušinskas šį kartą pristato dvi ištraukas apie Kalvarijos istoriją.
Sename 1913 m. laikraštyje rašoma, kad „Kalvarija – miestas ne didokas. Apie dešimt tūkstančių gyventojų. Daugiausiai – žydai ir lietuviai. Yra Kalvarijoje rusų ir lenkų valdininkų. Tačiau apylinkės – jau lietuviškos.
Šie, 1913 m., pasižymi šiokiais tokiais lietuvių laimėjimais. Ponas Bučinskas grįžo iš Amerikos. Iš žydų paveržė gana žymią prie rinkos (aikštės) esančią nuosavybę – mūro namus. Čia įsikūrė pono Lapėno arbatinė.
Kitas ponas Puniška įsteigė maisto krautuvę. Veikla vykdoma labai sąžiningai. Visi Kalvarijos lietuviai privalo šią įstaigą palaikyti. Netrukus atsidarys galanterijos dalykų krautuvė.
Šie metai lietuvių (verslininkams) Kalvarijoje itin sėkmingi.“
1913 m.
Tarpukario šaltiniuose sutikau žinutę skambiu pavadinimu „Išauš nauja gadynė“. Trumpame tekste dėmesys skiriamas katalikų susibūrimui. Tikinčiuosius Kalvarijoje subūrė Šv. Aloyzo vardu pavadinta šventė.
Pirmąjį 1929 m. vasaros mėnesį „pavasarininkų kuopos susirinko į Šv. Aloyzo šventę. Kalvarijos bažnyčia buvo išpuošta žaliais vainikais. Ir susibūrė jaunimas su savo vėliavomis. Gausios jų gretos išklausė šventas mišias. Vėliavoje, didelėmis raidėmis išsiuvinėtas šūkis – Dievui ir Tėvynei.
Per mišias beveik visi pavasarininkai priėmė Komuniją. Turiningą ir gražų pamokslą pasakė kunigas Brazaitis. Pasak švento tėvelio, Kalvarijos jaunimas tai visai ne vėjo nešiojamos smiltys. Kalvarijos jaunimas savo pavyzdžiu rodo doros kelią.
Trečią valandą po pietų Kalvarijos giraitėje įvyko gegužinė. Skambėjo monologai, kupletai ir dainos. Visi liko itin patenkinti.“
1929 m.
