Tarpukaryje Tauragės miestas niekada nepretendavo į provincijos vardą. Negyveno apsnūdusio užkampio gyvenimo. O miestelėnai nepakęsdavo išgirdę kalbas lyginančias Tauragę su nuobodžia vietove. Tauragiškiai buvo išdidūs ir savo gimtąjį miestą garbinantys piliečiai.
Garbinti buvo už ką. Prieš daugiau nei 180 metų Tauragėje buvo modernus kelias, kuriuo naudojosi visa carinės Rusijos grietinėlė. Geležinkelio vedančio į Kybartus dar nebuvo. Todėl iš imperatoriško Sankt Peterburgo per Rygą, Šiaulius ir Tauragę nuolat vyko judėjimas. Iki pat 1862 m. tai buvo vienintelis kelias į vakarų Europą. Kasdien dundėjo valdiškos karietos su generolais, diplomatais, kunigaikščiais ir karališkos caro šeimos nariais.
Baltuose Tauragės pašto rūmuose nuolat stovėjo dvylika porų puikių žirgų, laukiančių garsiųjų keleivių. Per dvi minutes arkliai buvo pakeičiami ir tempdavo karietą iki Prūsijos sienos. Pabrėžiama, kad retas miestas galėjo pasigirti tokia aukštuomenės gausa.
Prieš žygį į Rusiją Napoleono kareiviai mindžiojo apylinkių laukus. Nuo Požėrūnų kalnelio apžvelgė visą panoramą. Prieškaryje ant šios aukštumos dar stovėjo marmuro lenta su nulupinėtomis metalinėmis raidėmis. Dar anksčiau, Jūros upės pakrantėje, Prūsijos karalienė pasitiko Rusijos valdovą. Vėliau toje vietoje išdygo cerkvė, o tarpukariu stovėjo puošnūs Šaulių sąjungos rūmai.
Daugiau nei pusė Lietuvos emigrantų bėgdavo į Ameriką per Tauragę. Taip pat ir nuo caro kariuomenės besislapstantys jauni vyrukai. Mieste veikė ištisas vedlių būrys, kurie buvo laikomi patikimais kurjeriais. Jų agentai buvo išsibarstę po visus Lietuvos miestelius.
Vakaro metu tauragiškių skaičius mieste gerokai padidėdavo. Kelios dešimtys slapukų stengdavosi neišsiskirti iš minios. O kitą rytą visi sėkmingai atsidurdavo jau kitoje sienos pusėje ties Lauksarge ir Sartininkais.
Kontrabanda buvo uždarbis ir gyvenimo būdas. Daugiausiai, iš nelegalių lauknešėlių per sieną uždirbdavo muitinės valdininkai ir policininkai. Didelių pramonės įmonių mieste nebuvo. Bet niekas per daug neskurdo. Nakties verslas teikė gerą pragyvenimą daugeliui.
Pirmasis pasaulinis karas nušlavė visą miestą. Tauragė buvo paversta griuvėsių krūva. Jūros ir V.Kudirkos gatvių rajone riogsojo caro okupacijos metu statytos kareivinės. Čia bazavosi pasienio brigada. Miestiečiai jas vadino vienu žodžiu – kolonos. Netoli stovėjo raudonasis kalėjimas. Žandarai nuolat gaudė per sieną bėgusius lietuvius. Ypatingai uoliai gaudė per sieną lietuviškas knygas gabenusius knygnešius.
Sugautuosius gabendavo į „kardoną“, po to į „Tamožnės“ rūmus, o tik tada į kalėjimą. Daugelis lietuvių grįžę iš Amerikos pradingdavo kalėjimo rūsiuose kartu su parsigabentais doleriais. Dingdavo be pėdsako. Caro okupacijos metu tardymai buvo ne mažiau žiaurūs nei sovietmečiu. Pasitaikydavo, kad tardomasis iškrisdavo per langą, arba „nusišaudavo“ su tardytojo pistoletu. Rūsyje buvo vieta, kurioje buvo užkasinėjami numirę „amerikonai“.
1915 m. vokiečių artilerija subombardavo kalėjimą ir kareivines. Apsukresni tauragiškiai po plytą viską išsidalino, pasistatė sau krosnis. Kalėjimo griuvėsiuose apsigyveno valkatos. Į drėgną, tamsų urvą vakarais rinkdavos nuodėmingos sielos: kontrabandinio spirito mėgėjai. Vietinės gastroliuojančios gražuolės rasdavo užuovėją. Naktimis skambėdavo armonikos garsai, plyšaudavo įvairiausi balsai. Visa tai tęsėsi iki 1924 m. Po to pradėjo dygti gražūs, nauji namai.
1916 m. tie patys vokiečiai mieste pasistatė barakus – lentines daržines rusų belaisviams. Prieškaryje Dariaus ir Girėno alėjoje stūksojo senoviškos statybos pastatas. Apšepęs ir pilkas, bet fasade buvo galima įskaityti žodžius: „obščestvenoje Sobranije“. Čia prieš pirmą pasaulinį karą buvo įsikūręs linksmasis karininkų klubas. Prie kortų stalų buvo lengvai pralošiamos stambios sumos. Civiliai ir eiliniai kareiviai buvo nepageidaujami.
Po pirmo karo pusė Tauragės gyveno apgriuvusiuose namuose, o dažniausiai jų rūsiuose. Garsiausias iš jų buvo už prekybininko, žydo Fišo krautuvės. „Anodinės“ degtinės upės liejosi laisvai. Lietuvai stojantis ant kojų Tauragės miesto burmistras visas pokarines landynes sulygino su žeme. Žmones iškėlė kitur. O jų vietoje pastatė naujus, mūrinius namus.
Tarpukaryje miesto centre nebuvo daug pramogų, bet visa publika rinkdavosi į šachmatininkų užeigą. Klubas buvo įvardinamas, kaip labai jaukus kampelis. Vardui pateisinti prie kiekvieno stalelio buvo šachmatų lentos. Vienintelis radijas šalia krosnies transliuodavo „Varšuvos tango“. Juoda kava ir linksmi šokiai priviliodavo daugybę miestelėnų.
Šiame pasakojime didžiąją dalį skyriau Tauragės miestui iki pirmųjų nepriklausomos Lietuvos žingsnių. Gana įdomu ir margas buvo tauragiškių gyvenimas laisvoje, smetoninėje Lietuvoje. Bet visa tai pergyvensime vėlesniame pasakojime.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. gruodžio 27 d.
