Virbalietis Juozas Zabielavičius per savo devyniasdešimt gyvenimo metų pergyveno du pasaulinius karus, pokario žiaurumus, sovietinę okupaciją ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1900 m. Virbalyje gimęs prisiminimų autorius vėliau tapo Klaipėdos krašto gubernatoriaus vyriausiu agronomu. Specialisto iniciatyva Pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo statomos pieno perdirbimo įmonės, steigiami kooperatyvai. Prezidento Antano Smetonos įsakymu apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais.
Anot Virbalio enciklopedija vadinto Juozo XX amžiaus pradžioje „Sekminių išvakarėse bernai savo arklius, su kuriais dirbdavo, dažnai mylėjo labiau negu savo gaspadorius. Iš ūkininkų gaudavo sekminpinigių: pusrublį, dešrelę ar kumpio gabaliuką. Apsukresni prieš Sekmines nukniaukdavo puspaltį lašinių ar kiaušinių.
Visa tai tempdavo į vieną vietą. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas traukia iš užančio „sotkę“ arba visą monopolinę „dvacatkę“. Susėsdavo bernai ratu aplink sausų „karvašūdžių“ laužą ir nedrąsiai, po smulkutį gurkšnelį, taupiai traukdavo iš buteliuko.
Sekminių rytą, saulei tekant, pasigirsdavo ilgo, lieso kerdžiaus Karaškos ragas. Gaspadinės, skubiai prasitrynusios akis, su kibirais rankose, smukdavo į tvartus pamelžti žalmarges. Kiekviena jau iš vakaro buvo paruošusi pyrago puskepaliuką, sūrį ar penkiolika sidabrinių kapeikų.
Savo vainikuotas karves leisdavo pro vartus į gatve besiartinančią kaimenę. O kerdžius Karaška prie kiekvienų vartų naują giesmę per ragą pūsdavo. O paskui kerdžių – jo pati Katrė su vaikais į krepšelius krovė gaspadinių paduotas dovanas.
Kitoje miesto gatvėje ilgą, seno beržo tošies triūbą pučia senukas Tupčiauskas. Šis geraširdis pasakorius gano miesto žydų karves. Jų pienas perkošiamas į „košer“ varinius puodus nepaliestus „ne košer“ gojų rankų, kol atsiduria žydelių pilvuose.
Praginus gyvulių kaimenes, pradeda atgyti visas miestelis. Gaspadinės, gaspadoriai, visa šeimyna tvarkosi, švarinasi. Vyrai, skustuvus į diržus paaštrinę, gramdo savaitę ar dvi neskustus smakrus. Moterys prieš veidrodžių šukes tvarkosi plaukus. Į bažnyčią besiruošdamos moterys iš kuparų ištraukia mėtomis kvepiančius undarokus. Švariai užlaikomas jekes ir skepetaites. Jos gražiai nusivalo jau daug metų nešiojamas kurpes. Vyrai – dar nuo šliūbo dienos išlaikytus kamašus, o jaunimas – aulinius batus. Batus dažniausiai blizgindavo taukuotais suodžiais.
Vyrai pasmakrėje užsimazgo švarią, gėlėtą skarelę. Šauniai užraito paseilintus ūsus, susitvarko savo kudlas. Vienas kitas švariai iškrapšto pypkę, prikemša supjaustyto lapinio tabako ir nuolat papsi, kad neužgestų.
Saulutė vis aukščiau bekildama nušviečia Virbalio laukus, vigaines ir miestelio trobas. Dulkstančiais keliukais iš aplinkinių kaimų į miestelį rieda vežimai. Takais žąsele eina pėstieji. Vyrai užraitę ūsus ir nublizginę batus. Išmargintais žiurstais ir devynklosčiais sijonais, apsigaubusios, balta skarele ir basomis kojomis žingsniuoja moterys. Mieste per pamaldas įsigali tingi Sekminių ramuma.
Tą Sekminių rytą ir pusryčiai buvo sotesni. Su pyragu, gal net sviestu ar baltu sūriu. Kartais su cukrumi paskaninta kava. Maisto buvo pagaminama daugiau, kad nereiktų virti pietų, o valgio pakaktų net ir kitai dienai.
Dauguma einančių į bažnyčią nešdavosi aplink ranką apsuktą rožančių. O mokantieji slebizavoti nešėsi ir gražiai apkaustytas, dar XIX šimtmetyje spausdintas, maldaknyges.
Miesto centre žydeliai pradėdavo atidarinėti savo kromus. Tarpduriuose sustoję sveikindavo praeinančius nusiimdami kepurę, klausinėdavo apie jų šeimas. Ypatingai lipšnūs buvo tiems, kurie pirkdavo ne už kapeikas, o rublius.
Tuo metu Sekminės – tai kerdžių, piemenų, bernų ir pusbernių šventė, – pasakojimą baigia prisiminimų autorius Juozas Zabielavičius.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. gruodžio 21 d.
