Medžių apsuptyje teniso ir kriketo aikštelės. Maudynės dirbtiniuose baseinuose po atviru dangumi. Ir visa tai vienoje vietoje – Vilkaviškio miesto sode.
Paežerių ežero pakrantėje – keletas dešimčių medinių valtelių. Kasmetinės jūros šventės aukso rago kyšulyje. Vaikų vasaros stovyklos Uosijos miško pakraštyje. Žiemą, kareivinių rajone išpilta ir apšviesta ledo čiuožykla. Šalia jos – griežiantis artilerijos pulko orkestras. Miesto centre du naktiniai klubai su biliardo stalais. Naujausius filmus nuolat demonstruoja du miesto kino teatrai. Tai buvo įprastos pramogos Vilkaviškyje 1918-1940 metais. Vartant senus nepriklausomos Lietuvos laikraščių puslapius žvilgtelėkime į dingusias miesto poilsio ir pramogų vietas.
Savaitgaliais ar vakarais vietiniai inteligentai traukdavo į miesto klubus. Miesto centre, pagrindinėje Gedimino gatvėje buvo įsikūrę net du klubai, kuriuos skyrė tik tiltelis per Šeimenos upę.
„Vilkaviškio miesto klubas“ priklausė verslininkui, žydui Pūstapedskiui. Šalia šventoriaus tvoros stovėjo didelis, mūrinis raudonų plytų namas. Ant šoninės sienos link bažnyčios, iš toli gerai įskaitomas užrašas – autobusų stotis. Namo prieigose stovėjo viešojo transporto paslaugas teikdavę automobiliai, autobusai. Miesto savivaldybė už leidimą kieme įrengti autobusų stotį Pūstapedskiui mokėjo nuomą. Pastato antrame aukšte buvo įrengti viešbučių kambariai. Na, o pats klubas dėl kurio veiklos Pūstapedskis nuolat sulaukdavo skundų iš pamaldžių gyventojų, užėmė nemažą dalį pirmojo aukšto. Viduje buvo restoranas, skambėjo muzika. Kaimynystėje – katedra su savo gražiąja, balta tvora.
1931 m. klubui buvo iškilęs pavojus užsidaryti nes: „randasi vietoje, kuri neatitinka svaigiųjų gėrimų pardavinėti įstatymo“. Pabrėžiama, kad Pūstapedskis turėdamas gudrią galvą kitoje pastato pusėje išgriovė dalį sienos. Taip įėjimą į klubą nutolindamas nuo šventoriaus. O iškabą „klūbas“ pakabino viduje, kad nekristų į akis praeiviams. Leidimas prekiauti alkoholiu buvo „apeitas“. Ironiškai buvo svarstoma, kodėl apsukrus žydelis gali vedžiot už nosies visą miesto valdžią.
Prie dabartinio knygyno vis dar stovi trijų aukštų pastatas. Tarpukaryje po vienu iš jo balkonų buvo pakabinta reklaminė iškaba. Ji kvietė miestiečius apsilankyti pirmos rūšies klube – „Bijūnas“. Lietuvis, klubo šeimininkas žmones viliojo biliardo stalu, puikių valgių ir gėrimų pasirinkimu, bufetu, muzika, modernia estetika. Iškilmės su miesto svečiais dažnai buvo vainikuojamos pietumis Bijūne. Teigiama, kad labiausiai miesto inteligentija mėgo žaisti biliardą. Pabrėžiama, kad dažnas lazdos iš rankų nepaleisdavo. Prie biliardo stalo buvo vedami tarnybiniai pasitarimai, aptariami įvairūs verslo reikalai.
Jūros dienos buvo rengiamos Paežerių ežero „Aukso rago“ kyšulyje. Paprastai vykdavo rugpjūčio 13-tą. Gamtos apsuptyje dainuodavo jaunalietuvių, šaulių, darbo rūmų, J.Basanavičiaus gimnazijos chorai. Grieždavo ugniagesių orkestras. Pavasario draugijos merginos pievoje šoko tautinius šokius. Vasaros stovyklos auklėtiniai atliko tuo metu populiarią plastikos programą. Ežerą raižė dekoruotų laivelių ir baidarių lenktynės. Pabaigoje vykdavo prizinis šaudymas, kurio nugalėtoju, kaip įprasta, tapdavo miesto burmistras A. Sajeta. Pabrėžiama, kad bufete nebūdavo jokių stipriųjų gėrimų. Surinktas pelnas buvo skiriamas Vilkaviškio šaulių sąjungos namų statybai.
Vilkaviškio miestas turėjo net du kino teatrus. Vienas buvo miesto centre, o kitas atokiau – kareivinių rajone. Miestiečiai mieliau rinkdavosi IV artilerijos pulko teritorijoje rodomus filmus, nes „suteikiamos lengvatos turėdavo pirmenybę prieš mieste esantį kiną. Pulko kine įrengta šviesgarsinė aparatūra, rodomos geros nebylės filmos.“ Vėliau filmai buvo „įgarsinami“ apačioje rodomais titrais. Pabrėžiama, kad anksčiau mieste buvę kino teatrų vadovai buvo ne lietuviai. Vilkaviškiečiams buvo suteikiamos nuolaidos, todėl miesto centre esantis kino teatras buvo priverstas užsidaryti. Kiekvieną kartą prieš filmo seansą ekrane buvo rodoma Gedimino pilis ir raginama vaduoti Vilnių. Dažnai po filmo buvo rengiami kaukių baliai. Ilgametis pulko kino teatro vedėjas buvo artileristas, kapitonas Antanas Dapkus, žuvęs Lamos lageryje.
Dienraštis „Lietuvos Aidas“ 1933 metais apgailestauja, kad „arti miesto nėra nei ežero, nei didesnio upelio, taip pat Dievas pašykštėjo ir miškelio paunksniui sudaryti, todėl vilkaviškiečiai kaitrios vasaros metu neturi kur atsigaivinti ar pasimaudyti“. Vilkaviškio apskritis tarpukario spaudoje įvardijama, kaip itin nemiškinga vietovė. Straipsnyje nurodoma, jog maudytis „dažniausiai vykstama į Paežerių ežerą net už 3 kilometrų, o per Vilkaviškį tekanti Šeimenos upaitė yra tikra dumblynė ir maudymuisi netinkama“. Prieš daugiau nei 80 metų Paežerių ežeras ir miesto ribos buvo kur kas mažesnės nei dabar.
Vilkaviškio savivaldybė norėdama išplėsti miesto teritorijos ribas dvaro žemes išdalino gyventojams, ragindama statytis namus. Dalį žemių paliko miestui: „Parceliuojant gretimą Vilkaviškio dvarą, atokiai nuo miesto, yra skirtas 3 ha žemės plotas miesto sodui padaryti“. Miesto sodas buvo įkurtas prezidento A. Smetonos vardu pavadintos alėjos pabaigoje. Alėja tęsėsi nuo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios(cerkvės) iki pat tuometinės kunigų seminarijos. O kitoje kelio pusėje esančiame miesto sode 1934 m. „buvo išžvyruoti takai, pasodinta daugiau medelių. Iškastos dirbtinės maudyklės, padarytos geros teniso ir kroketo aikštelės“.
Miesto sodo teritorija buvo aptverta medine tvora. Sargui buvo pastatytas namas, kuriame jis nuolat gyvendavo. Ilgametis miesto sodo sargas buvo nepriklausomybės kovų dalyvis, savanoris, Vilkaviškio VIII šaulių būrio narys Stasys Daunaravičius. Pabrėžiama, kad sodas įkurtas priemiestyje, tačiau žydinčios akacijos, liepų alėjos nedarbo metu priviliodavo daugybę miestelėnų.
Šiek tiek vėliau, Vilkaviškio miesto burmistras paskelbė įsakymą, kuriuo buvo draudžiama „sode, alėjose ir skveruose ganyti bet kokius gyvulius, paukščius. Draudžiama važinėti dviračiais žmonių vaikščiojamais takais. Miesto sode šunis leidžiama vedžioti tik pririštus. Draudžiama suolus kilnoti į kitas vietas, mėtyti papirosų nuorūkas.“ Nors prabėgo daugybė dešimtmečių, tačiau kai kurie draudimai aktualūs ir šiandien.
Vilkaviškio ligonių apygardos kasa 1934 m. sumanė įsteigti vasarvietę. Straipsnyje rašoma, kad „Uosijos miške, prie Paežerių dvaro, savininkei Gauronskienei priklausančio jauno pušų miškelio, per kurį prateka Kastine vadinama upaitė, pradėjo kurtis vasarvietė. Dauguma vasarojančių sustoja pas pamiškės gyventojus naujakurius“. Pažymima, kad jau antrais gyvavimo metais pastatytuose nameliuose Vilkaviškio ligonių kasa apgyvendino 20 sergančių vaikų. 1937 metais vasarvietei suteiktas sanatorijos statusas. Polsiaujančių vaikų skaičius pasiekė šimtą.
Miesto savivaldybė sodą įkūrė 1928m. Vilkaviškio dvaro žemės sklype. Miestiečių pasivaikščiojimams skirta vieta buvo pavadinta „Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejui paminėti miesto sodu“. Sudaryta komisija rinko lėšas iš miesto gyventojų aukų lapais, nes finansavimas sodui tvarkyti, apželdinti buvo menkas. Tais pačiais metais sodas buvo aptvertas spygliuota viela ir apsodintas liepomis. Pagaliau 1934 m. sutvarkyti takai, išžvyruoti. Sode pasodinta 850 vienetų dekoratyvinių medelių ir krūmų. Prezidento Antano Smetonos vardu pavadintoje alėjoje nuo dabartinės cerkvės iki įėjimo į miesto sodą užpilti didžiuliai grioviai, padaryta alėja ir apsodinta baltomis akacijomis ir krūmais. Buvo kriketo ir teniso aikštelės, dirbtinės maudyklės-baseinai. Tarpukariu apželdintame Vilkaviškio miesto sode šiandien yra išlikę tik keletas egzotinių sumedėjusių augalų. Vietinės reikšmės paminklu sodas paskelbtas 1986 m.
Autorius Tomas Sušinskas
