Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis garsiau diskutuojama apie Pietvakarių Lietuvos regiono tapatybę: ar turėtume likti ištikimi įprastam Suvalkijos pavadinimui, ar visgi sugrįžti prie istorines šaknis menančios Sūduvos vardo?
Etninės kultūros globos tarybos vyriausiasis specialistas (Suvalkijos (Sūduvos) regionui) Gintaras Skamaročius laikosi griežtos nuomonės – pavadinimas „Suvalkija“ yra tiesioginis caro Rusijos okupacijos palikimas, kurio laikas galutinai išsižadėti. Pasak pašnekovo, istorinio teisingumo atstatymas nėra tik žodžių žaismas, tai – pagarba protėviams ir tvirtas pamatas ateities kartoms, kurios savo kilme turėtų didžiuotis remdamosi tūkstantmete istorija, o ne svetimųjų primestais administraciniais vienetais.
Apie regiono praeitį, tapatybės paieškas ir pastangas įteisinti istorinį vardą – išsamus Gintaro Skamaročiaus interviu, duotas portalui „Sūduvos gidas“.
– Viešojoje erdvėje vis dažniau keliama idėja Suvalkiją vadinti Sūduva. Kokia yra Jūsų pozicija šiuo klausimu?
– Svarbu suprasti, ką tas pavadinimas reiškia, kas ir kokiu tikslu jį atnešė. Pavadinimą „Suvalkija“ atnešė okupantai, kurių nusikratėme 1918 ir… galutinai 1990 metais. Nusikratėme okupantų, laikas teisiškai atsisakyti ir juos menančio pavadinimo. Priminsiu, po III Lietuvos ir Lenkijos Respublikos užgrobimo ją pasidalinant (1795 m.), Rusijos ir Vokietijos imperijos Sūduvos kraštą okupavo, dar kartą jį pasidalino, žmones kankino, trėmė, turtą vogė, ekonomiką silpnino.
Po 1863 m. sukilimo okupantai bei jų pakalikai uždraudė kalbėti ir rašyti lietuviškais rašmenimis. Kraštas buvo įtrauktas į Vilniaus, Augustavo gubernijas. Paskutinio Lietuvos ir Lenkijos Respublikos vadovo Augusto vardas mums priminė apie buvusią nepriklausomybę, todėl kėlė nerimą Rusijos imperijai, tad nuo 1867 m. krašto okupantų Augustavo gubernija pervadinta į Suvalkų guberniją. Rusiškai ir lenkiškai gubernija pradėta vadinta jos centro – Suvalkų miestovardžiu – „suwalszczyzna“, o miesto ir jo regiono (tuomet gubernijos) gyventojai – „suwalszczani“, šiuos pavadinimus išvertus į lietuvių kalbą buvo padaryta „Suvalkija“ ir „suvalkiečiai“.
Šis pavadinimas siejasi su okupantų brutalumu, jis jiems ir priklauso. Manau, reikia subręsti tam, kad suprastume, kas yra mūsų laisvų, o kas okupacijos parklupdytų. Dabar mūsų regiono centras yra Marijampolė, tad pagal miestovardį ir jo aplinkinę teritoriją esu marijampolietis, o pagal istorinio etninio regiono grupę – sūduvis, pagal šalį – lietuvis.
Dauguma šviesių žmonių kovojo su okupacijomis jų metu ir vėlesniais laikais, kraštą vadino ir dabar tebevadina Sūduva, o žmones – sūduviais. Dalis jų už tai sumokėjo savo gyvybėmis – turime gerbti jų atminimą. Dabar siekiame galutinai atsikratyti okupacinės gubernijos palikimo ir lietuvišką Sūduvos pavadinimą susigrąžinti į teisės aktus.
– Kodėl, Jūsų nuomone, regionui labiau tiktų pavadinimas Sūduva?
– Nuo amžių amžinųjų šį kraštą mūsų protėviai ir dauguma vakariečių įvairiose kalbinėse formose vadino Sūduvos pavadinimu, todėl galime didžiuotis jį išsaugoję iki šių dienų. Gerbdami protėvių atminimą, jų ir mūsų kultūrinį paveldą, turime elgtis nuosekliai ir už jį toliau kovoti, ypač agresyvios propogandos atvejais. Tai daro tūkstančiai mūsų krašto žmonių, šimtai įstaigų. Labai svarbu suprasti, kai kažkam duodame savo parinktą vardą ar pavadinimą, tuo norime kažką pasakyti, įtvirtinti, palikti vaikams. Deja, tai daro ir okupantai.
Kai X–XIII a. mūsų krašto pietines dalis pradėjo okupuoti slaviški stačiatikiai, jie Sūduvos kraštą iki „tiek, kiek pajėgs užgrobti“ pradėjo vadinti naujųjų stačiatikių „jatczwingi“ (į lietuvių kalbą išverstu jotvingių) pavadinimu. Tuos, kuriuos pavergė, nutautino – juos taip pat privertė paklusti okupantų valiai, jų nešamai kalbai, tikėjimui, krašto ir miestų bei žmonių vardams, pavardėms, pavadinimams. Jie naudojo šį okupacinį pavadinimą iki pat „suwalszczyznos“ gubernijos įkūrimo 1867 m.
Šiuo metu stebime įdomią situaciją, kai abejų okupacinių šiukšlynų „saugotojai“, dalis jų patys to iki galo nesuprasdami, tarpusavyje pešasi, kurį iš dviejų okupacinių pavadinimų mums įpiršti: „suwalszczyzna“ ar „jatczwingi“. Abejoms nesusipratėlių grupėms linkiu atsikratyti nepilnavertiškumo ir grįžti prie tikrųjų vertybių puoselėjimo, o nuo lietuviško pavadinimo piktybinių niekintojų turime gintis viešumu, teisinėmis ir kitomis priemonėmis. Sūduva – vienintelis lietuviškas mūsų krašto vardas, tad nėra ką ir svarstyti, tiesiog turime gerbti jį, didžiuotis ir kitų kraštų žmonėms priminti mūsų garbingą kilmę.
– Ką apie šiuos pavadinimus sako istoriniai šaltiniai – ar Sūduva iš tiesų yra senesnis ir autentiškesnis vardas?
– Krašto gyventojų – sūduvių pavadinimą 77-aisiais metais pirmą kartą paminėjo romėnų mokslininkas, istorikas Plinijus Vyresnysis, veikale „Gamtos istorija“, skyriuje (knygoje) apie mineralus. Šį įrašą pavyko rasti dėka senųjų dokumentų skaitmenizavimo ir kėlimo į elektroninę erdvę. Svarbu tai, kad šiuo įrašu pabrėžiama sūduvių išmintis ir geresnis išmanymas, nei kitų jam žinomų tautų. Apie 150-uosius sūduvių – Sūduvos krašto pavadinimus pakartojo graikų mokslininkas, geografas Klaudijus Ptolemajus.
Jis rašytiniuose šaltiniuose su pertraukomis plačiau vartotas iki Napoleono laikų, kai Rusijos ir Prūsijos okupantams išsigandus galimo Lietuvos (ir Lenkijos) valstybės atkūrimo, lietuviškumas pradėtas ypač stipriai slopinti abejose imperijose. Nuo 1815 m. Sūduvos kraštas, tiksliau jo vakarinė dalis, Prūsijos administraciniuose žemėlapiuose jau nerodomas. Sūduva vienas iš seniausių, vis dar gyvenančių etninės grupės žmonių ir krašto pavadinimas Europoje, pats seniausias Lietuvoje, todėl jį privalome nuolat ginti ir garbingai perduoti savo ateities kartoms. 2027 m. minėsime šio pavadinimo 1950-metį, šia iškilia proga Sūduvoje ir patį Plinijų Vyresnįjį pagerbsime.
– Kiek šią idėją palaiko regiono gyventojai? Ar jaučiate visuomenės ir politikų pritarimą?
– Regiono gyventojai turi ir turės įvairių nuomonių, bet malonu, kad dauguma palaiko Sūduvos pavadinimą. Malonu, kad gerbiančių istorinį vardą vis gausėja. Tai rodo ir „Sūduvos“ futbolo klubas, MRU Sūduvos akademijos, futbolo klubo „Sūduvos močiutės“ ir kitų naujų įstaigų pavadinimai, Sūduvos dienos minėjimo populiarėjimas, domėjimasis savo krašto istorija, diskusijos. Galiausiai – karas Ukrainoje priminė ir mums darytas skriaudas, o tai aktyvina pastangas atsisakyti okupacinių šiukšlių likučių. Dalies politikų pritarimas visada buvo, bet trūko bendro politinio susitelkimo.
Svarbu, kad Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir Marijampolės meras Povilas Isoda patys save vadina sūduviais, o kraštą – Sūduva. Džiaugiuosi, kad Seimo Laikinoji Sūduvos krašto bičiulių grupė, vadovaujama J. Oleko, ir jungianti įvairių politinių grupių narius, jau svarstė ir išreiškė pritarimą Sūduvos vardo įteisinimui Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, kituose teisės aktuose. Tikimės, kad į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę šis klausimas bus įtrauktas ir sulauks Seimo pritarimo.
– Kokius argumentus dažniausiai girdite iš žmonių, kurie nepritaria Suvalkijos pervadinimui į Sūduvą?
– Vadinčiau tai Sūduvos pavadinimo susigrąžinimu, istorinio teisingumo atstatymu, panašiai kaip buvo su Marijampolės vardo atstatymu. Iš nepritariančių teko girdėti keletą skirtingų nuomonių. Keisčiausia, bet labiau prieštarauja ne mūsų krašto gyventojai, o dalis vilniečių, kurie, „atseit“, geriau žino kaip mus vadinti. Ypač tie, kurie apsigynė diplominius darbus, rašė knygas, dainas, straipsnius ar kitus kūrinius su „suwalszczyznos“ ar „Suvalkijos“ pavadinimu. Gal nepatogu pripažinti klydus, gal dalį jų kas nors įskaudino, už tai ir išprovokavo pyktį prieš Sūduvos pavadinimą? Manau, jeigu gerai padarytas, tai svarbiau pats atliktas darbas, nei tai, kaip praeities okupantai reikalavo įrašyti jų pavadinimus ar išvadas.
Dalies žmonių argumentai yra buitiniai. Net ir tie, kurie kartais pavartoja Suvalkijos pavadinimą, nebūtinai nori jį išsaugoti. Kaip jie patys sako – tai iš įpratimo, nesusimąstant ką jis reiškia. Mokyklose kitaip nemokė, ne visi žino Sūduvos istoriją, tad nėra kaip ant jų pykti. Aš taip pat mokykloje daug ko nežinojau. Žinoma, yra žmonių, kurie naudodami Suvalkijos pavadinimą, nori išsaugoti priminimą apie 1920 m. Suvalkų krašto atplėšimą nuo Lietuvos, parodyti jo lietuvišką kilmę, bendrumą su šiuo kraštu.
Sakoma, kad būtent šiuo tikslu 1930 m. Marijampolėje buvo nuspręsta leisti savaitraštį su pavadinimu „Suvalkietis“. Tiesa, yra ir sovietinio represinio aparato buvusių darbuotojų ar jų artimųjų, kurie nepatenkinti Nepriklausomybės paskelbimu, atsiskyrimu nuo juos finansavusios šalies. Jie pyksta ant visko kas lietuviška, tame tarpe ir Sūduvos pavadinimo. Manau, tai mažiausia nepritariančių grupelė.
– Šiandien pavadinimą Sūduva naudoja įvairios organizacijos ir sporto klubai. Ar tai rodo, kad šis vardas jau natūraliai grįžta į vartoseną?
– Taip, tai akivaizdus mūsų krašto žmonių nuomonės ir didėjančio sąmoningumo rodiklis. Kaip jau minėjau anksčiau, futbolo ir krepšinio klubai „Sūduva“, garsiosios „Sūduvos močiutės“, MRU Sūduvos akademija, verslo forumai „Sūduva 2035“ – tai tik dalis pavyzdžių. Šis vardas vis dažniau skamba ir jaunimo renginiuose bei konkursuose, kuriuose sūduvių vardas tariamas su pasididžiavimu.
Prisimename ir Sūduvos metų proga, 2022 m. sukurtą bei Rygiškių Jono stadione parodytą įspūdingą misteriją „Sūduvių pėdsakais“. Visi mes esame sūduviai ir tuo didžiuojamės, tik gal dabar pradėjome gausiau ir stipriau ginti savo paveldą Lietuvos mastu.
– Kokią reikšmę regiono tapatybei turi Sūduvos diena?
– Sūduvos diena užgimė iš sūduviškos tapatybės, bet ir ji pati stiprina viso Sūduvos regiono tapatybę, pagarbą jam. Tai nuolatinis abipusis procesas. O save ugdant, lengviau suprantame pašaukimą ir priminimą mums, dar daugiau bei plačiau kalbėti apie tai kas esame, apie savo žmones, vardus ir kilmę, papročius ir laimėjimus.
Sūduvos diena – tai viena iš galimybių visa tai geriau pažinti, paskata iš naujo atrasti ir šiandieniniams poreikiams pritaikyti kai kuriuos sūduviškus ypatumus, ypač išmintį, savigarbą, darbštumą ir mokėjimą skaičiuoti. Visa tai ir yra, dažnai akimis nematoma, bet jaučiama mūsų – sūduvių tapatybė. Šios dienos proga Sūduvai nusipelniusius asmenis apdovanojame „Sūduvos Vyčių kryžiumi“.
Nuo šių metų, prie Sūduvos dienos minėjimo organizatorių prisijungė Sūduvos etninės kultūros globos taryba, kartu su labiausiai nusipelniusių Sūduvos etninės kultūros puoselėtojų pagerbimu. Kviečiame visus sūduvius ir čia gyvenančius kitų etninių grupių atstovus vasario 20 d. minėti Sūduvos dieną, daugiau dėmesio skirti sūduvių ir Sūduvos krašto gilesniam pažinimui.
Galime pasidžiaugti, kad šioje srityje esame pirmieji Lietuvoje, savo pavyzdžiu paskatinome Aukštaitijos regioną – praeitais metais jie nusprendė spalio 2-ąją pradėti minėti kaip savo krašto dieną.
– Koks yra pagrindinis šios dienos minėjimo tikslas – kultūrinė šventė ar ir platesnis siekis stiprinti Sūduvos vardą?
– Sūduvos dienos minėjimai – tai senosios istorijos pažinimo ir dainos, šokio bei muzikos šventė, jų įprasminimas ateities kartoms.
Stengiamės daugiau dėmesio skirti tiems laikams ir įvykiams, apie kuriuos mažiau žinoma, bet kurie turi ypač gilias šaknis, dvasingumo supratimus. Pasirinkome plačiajai visuomenei lengviau suprantamą šventinio pasakojimo formą, akademinius istorinius pranešimus trumpindami ir apjungdami su dainomis, muzika, šokiais, teatriniais pasakojimais.
Sūduvos dienos metu, kiekvienais metais daugiau dėmesio skyrėme vis kitai asmenybei ar įvykiui. Pavyzdžiui, Sūduvos metų minėjimo pradžiai (2022), Plinijaus Vyresniojo gimimo 2000-mečiui (2023), Dievų Motinai Letuvai (Letai) – 2024. 2025 metais pagrindinį dėmesį skyrėme Sūduvos bei, trumpuoju laikotarpiu, visos Lietuvos vadovui sūduviui Skomantui Jaunesniajam, jo gimimo 800-mečio proga, bei Didžiajam prūsų sukilimui ir jo vadui Herkui Mantui. 2026 metais pagrindinį dėmesį skyrėme istorijai „Sūduva: seniausio mūšio Lietuvoje pėdsakai“, kuri atvėrė mūsų 3 tūkstančių metų istoriją, archeologų surastą Turlojiškės durpyne, Kalvarijos savivaldybėje.
Minėjimai tapo paprotiniu, jau atpažįstamu ir laukiamu renginiu. Per septynerius metus į minėjimus Marijampolėje atvyko ir kalbėjo daug iškilių pranešėjų, puikių meno kolektyvų, aktyvių žmonių. Sekančiais metais švęsime sūduvių pirmojo paminėjimo 1950-metį. Turime minčių į minėjimus pradėti kviestis ir tolimesnių, su mūsų kultūra susijusių šalių atstovus.
– Kokie konkretūs žingsniai, Jūsų nuomone, galėtų padėti pavadinimui Sūduva įsitvirtinti plačiau?
– Sūduvos pavadinimas turi skambėti ne tik visuomenėje, kultūroje, švietime, bet ir valstybės politiniame apsisprendime dėl Rusijos imperijos palikimo puoselėjimo ar atsisakymo ir to sprendimo įteisinimo Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Priėmus atitinkamus Seimo sprendimus, prasidės naujas Sūduvos krašto plėtros etapas, tikimės, kad tada ir valstybės institucijos skirs daugiau dėmesio Sūduvos, o tuo pačiu ir Lietuvos dalies senosios kultūros tyrimams, pažinimui, viešinimui. O tai dar labiau didins Sūduvos pavadinimo vertę.
– Kaip įsivaizduojate regiono tapatybę ateityje – ar matote, kad Sūduvos pavadinimas galėtų tapti vyraujantis?
– Sūduvos pavadinimas jau dabar mūsų krašte yra daugumos palaikomas, mūsų visų bendras siekis, kad jis taptų vyraujančiu visoje Lietuvoje ir už jos ribų.
Senasis, 1949 metus skaičiuojantis pavadinimas, jo tolesnis viešinimas padės ir mūsų krašto verslo įmonėms gaminti savo produkciją ir ją lengviau pardavinėti visoje Europoje su sūduvių ir Sūduvos pavadinimų įrašu. Gal nepastebėjote, bet, pavyzdžiui, saldainių fabrikas „Rūta“ ant Lietuvos regionus vaizduojančio šokolado jau pakeitęs įrašą – rašo SŪDUVA. Jis žymiai skanesnis.
Brandesnį požiūrį demonstruojantis kraštas labiau gerbiamas, pritraukia daugiau nacionalinių ir tarptautinių investicijų. Tikiuosi, kad garbingo vardo turėjimas suteiks papildomų jėgų ir mūsų jaunimui, sportininkams siekti naujų laimėjimų, labiau motyvuoti save ir baigus mokslus likti bei kurti ir šeimas auginti šiame, garbingų ir išmintingų žmonių krašte.
Įžvalgos atskleidžia, kad kova už Sūduvos vardą yra kur kas gilesnė nei tiesiog terminologinis ginčas. Tai pastanga apvalyti regiono savimonę nuo istorinių traumų ir svetimųjų primestų etikečių, kartu atgaivinant tūkstantmetę savigarbą.
Nors kelias į oficialų vardo įteisinimą dar reikalauja politinės valios ir visuomeninio susitelkimo, augantis sūduviškų pavadinimų populiarumas versle, sporte ir kultūroje rodo, kad natūralus sugrįžimas prie šaknų jau įvyko pačių žmonių širdyse.
Kviečiame nelikti abejingais ir savo nuomonę išreikšti apklausoje dėl etnografinio krašto pavadinimo, kurią rasite „Sūduvos gido“ tinklalapyje.
