Kiekvienas vaikas savaip patiria pasaulį ir savaip semiasi energijos: vienas ieško tylos, kitam – reikia nuolatinio dėmesio ir šurmulio. Tą iš dalies apsprendžia vaiko prigimtinės savybės: introvertiškumas arba ekstravertiškumas. Jos lemia, kaip vaikas mąsto, jaučia, mokosi ir kuria santykius. Visgi tam tikros gyvenimo aplinkybės, o ypač trauminės patirtys, gali keisti vaiko elgesį.
Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, jog gebėjimas pažvelgti į vaiko asmenybę smalsiau, gali padėti geriau suprasti vaiką, sklandžiau kurti tarpusavio ryšį, lengviau įveikti iššūkius. Tai reiškia, jog tiek tėvams, tiek pedagogams ar kitiems vaiko aplinkoje esantiems žmonėms pravartu pasigilinti į vaiko asmenybės tipą bei priimti vaiko elgesio ypatumus.
Vaiko teisių gynėjų inicijuotoje diskusijoje rakto į vaiko asmenybės gelmes ieško vaiko teisių gynėja Vaida Urbonė, Lietuvos psichologų sąjungos narė, vaikų psichologė Asta Jakonienė bei dviejų berniukų mama ir aktorė Indrė Storpirštienė.
Diskusiją žiūrėkite čia.
Vaida Urbonė: „Uždaresnį vaiką reikia mokėti prakalbinti, bendraujant su atviru ir drąsiu – atpažinti tarp žodžių ir reakcijų slypinčius poreikius“
Kodėl vaiko teisių gynėjams svarbu gebėti perprasti vaiką per labai trumpą laiką, dažnai čia ir dabar? Diskusijoje dalyvaujanti vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad tai viena pagrindinių užduočių atvykus į šeimą, kai buvo gautas pranešimas, jog prieš vaiką galėjo būti smurtauta.
Tuomet svarbu labai greitai užmegzti saugų ryšį su vaiku tam, kad vaikas drįstų atsiverti pirmą kartą matomam žmogui, pasisakytų apie savo išgyvenimus ir taip sulauktų pagalbos. Dažniausiai vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių jam žmonių, dėl ko atvirai kalbėti vaikui būna tik dar sunkiau.
V. Urbonė sako, jog su atviresniu vaiku bendraujant pavyksta greičiau įvertinti, ar vaikas saugus. Bet ir šiais atvejais nepakanka tik išgirsti vaiką, pravartu tarp tų žodžių įžvelgti, ką jis iš tiesų nori pasakyti. Su uždaro tipo vaikais kiek sudėtingiau, prireikia ir daugiau laiko, ir kantrybės, tačiau ryšį užmegzti įmanoma.
Svarbiausia, ką pastebi pašnekovė kalbėdama apie jautrias situacijas: saugiu pasijutęs vaikas tarsi persimaino. Iš uždaro ir užsisklendusio gali tapti visai kitu: bendraujančiu, atviru.
„Pavyzdžiui, prisimenu atvejį, kai norint įvertinti vaiko situaciją šeimoje, su mažuoju man teko susitikti net keturis kartus, įprastai pakanka vieno. Tuokart užmegzti ryšį mums trukdė vaiko trauminė patirtis.
Ši patirtis vaikui neleido pasitikėti žmonėmis, tikėti, kad jie nori gero. Pirmą kartą susitikus jis net nežiūrėjo į akis. Bet žingsnis po žingsnio, saugi aplinka, aiškus parodymas, jog vaikas saugus, girdimas ir svarbus, kad visi atsakymai yra galimi ir tinkami, paskatino vaiką pasitikėti ir kalbėti apie savo sunkumus“, – prisimena V. Urbonė.
Asta Jakonienė: „Asmenybės tipą atpažinti padeda tai, kaip vaikas atstato vidinius resursus, vaikai visada duoda ženklus apie save – tereikia juos perskaityti“
Psichologė A. Jakonienė atkreipia dėmesį, jog vaiko trauminė patirtis tikrai yra viena iš aplinkybių, dėl ko kartais keblu atpažinti tikrąjį temperamentą: elgesį gali keisti tai, kaip su vaiku ilgą laiką buvo elgiamasi, kokį atsaką į save iš aplinkos vaikas yra gavęs, ar ta patirtis leis vaikui pasitikėti kitais žmonėmis ir savimi, o gal skatins būti gynybišku.
„Daug asmeninių savybių vaikas gauna per patirtį ir kai ką išmoksta užslopinti, o kai kas atsipalaiduoja tinkamose sąlygose. O kad mūsų smegenys mokosi iš pasaulio ir kitų žmonių stebėjimo, tai yra faktas, įrodytas mokslo.
Todėl ne tik vaiko teisių gynėjams, bet visiems, kurie dirba su vaikais, kurių aplinkoje yra vaikų, būtina ir privaloma išmanyti vaiko psichologiją, apskritai – žmogaus psichologiją“, – įsitikinusi diskusijos dalyvė.
Visgi, pasak psichologės, moksliniai šaltiniai sako, kad žmogaus prigimtinės savybės išlieka gan stabilios. O asmenybės ypatumus galima pastebėti jau kūdikystėje: pavyzdžiui, dėl ko kūdikis pravirksta, kaip miega ir pan. Apie vienus vaikus sakoma „kur palikau, ten ir radau“, o yra mažyliai, kurių ir minutei iš rankų tėvai negali paleisti.
„Esam linkę klijuoti etiketes. Visuomenėje sklando mitų, tarsi introvertas neturėtų mėgti bendravimo ar turi silpnesnius socialinius įgūdžius, prasčiau komunikuoja. Tarp visų teorijų lengva pasimesti.
Svarbu suprasti, jog prigimtinį vaiko asmenybės tipą geriausiai atskleidžia tai, kas padeda vaikui atgauti jėgas, atstatyti resursus: buvimas vienam ar tarp žmonių. Vaikai visada duoda ženklus apie save, bet mes, suaugusieji, ne visuomet juos pastebime ar teisingai perskaitome.
Jeigu vaikui kažko per daug arba trūksta, tikrai visuomet parodys jo pasikeitęs elgesys. Tad norisi palinkėti visiems smalsaus geranoriško vaiko stebėjimo be išankstinių nuostatų“, – kalba A. Jakonienė.
Praktikė sako, jog tikrai verta investuoti į laiką su vaiku, nes tai vienintelė investicija, kuri tikrai atsipirks.
Indrė Storpirštienė: „Motinystės laikas buvo grįžimas į save, o kai pradedi stebėti save, suaugusįjį, tai sugrąžina tave ir pas vaiką – jie tokie įdomūs“
I. Storpirštienė jau 15 metų dirba teatre, vaidina vaikams. Diskusijoje moteris atvirauja, jog manė puikiai pažįstanti vaikus, visgi kitaip juos pamatė sulaukusi savo dviejų sūnų. Sūnų gimimas paskatino moterį daugiau stebėti save pačią, savo jausmus, emocijas, susidomėjo savireguliacijos mechanizmais. Šią techniką naudoja ir kuriant ryšį tarp skirtingo temperamento šeimos narių.
„Pavyzdžiui, aš nusprendžiau, kad visada girdėsiu savo vaikus. Introvertas ir ekstravertas vaikas kalba skirtingais būdais. Tik patys tėvai gali pasirinkti, kiek skirs erdvės išgirsti ir suprasti savo vaiką.
Jeigu tėtis ir mama chaotiški ir nuolat skubantys, o vaikas lėtas, svajoklis, gal jis šiandien nori tyrinėti, kaip sliekas šliaužia gatve, tai tikrai gali išvesti iš kantrybės. Bet jeigu tėvai bus apsisprendę – viskas gerai, čia yra mūsų laikas, žiūrim į slieką ir einam kaip sliekas – visiems bus smagu“, – savo praktines patirtis vaizdingai iliustruoja aktorė.
Moteris, nuolat ieškanti būdų geriau pažinti savo vaikus per kūrybiškumą, sako, kad galimybė stebėti vaiką, jo asmenybės turtingumą, jai yra kaip dovana: „Ar kartu tiesiog vaikštom, ar einame į užsiėmimus, kažką kuriame ar tyrinėjame, pavyzdžiui, baimes – visuomet atidžiai stebiu savo vaikus, kas jie, kas aš pati, kaip vaikai mato dalykus ir kaip aš pati tuos pačius regiu – man pasidaro įdomu gyventi.
Nesu tobula, bet jeigu man kažko reikia, kažko nežinau, aš drąsiai einu patarimo pas žinančius. Tik svarbu, kad žinios neliktų tik žinojimu, o virstų praktika“.
Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
