Vasaros pabaigos vaizdai iš Zanavykijos, – taip pavadintoje publikacijoje aptariamos susisiekimo, kelių problemos. Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Šakių rajone buvo tik viena asfaltuoto kelio atkarpa. Nepaisant to, vyravo tvarka: keliai apsodinti medeliais, numeruoti, suženklinti.
Anot 1929 m. šaltinių, „Pasak vieno griškabūdiečio, šį rugpjūtį dangus prakiuro kiaurai. Lijo diena iš dienos. Visas Zanavykų kraštas tuo labai susirūpino.
Ypač aktualus tapo susisiekimo klausimas. Liūdno atminimo caro valdžios vietininkai visam kraštui paliko tik vieną 24 km ilgio plentą. Iš Šakių į Naumiestį. Visur kitur – vieškeliai. Vyriausybė juos žvyruoja, bet to neužtenka. Yra visa aibė mažų kelelių. O jie – molis, dumblas, vanduo. Todėl zanavykas ir žiūri, kaip čia neišsimaudžius. Net ir pas tolimesnį kaimyną sausam nueiti neįmanoma.
Šlapia po biškį, – sako tūlas zanavykietis, – ale mes vis tiek nesimainytume su kitais kitoje Nemuno pusėje gyvenančiais. Čia, kad ir blogi keliai, bet koki javai auga. O žiemkenčių, tai jau tikrai pilna.
Kad ir prilyti zanavykų keliai, bet vis tik sutvarkyti: visur yra kelių ženklai, kilometriniai stulpai. Visos pakelės apsodintos medeliais.
Štai išgirdau vieną atsitikimą, kurį man papasakojo vietinis Lukšių apylinkės ūkininkas, kaip buvo anksčiau.
-Važiuoja žinote, prieš dešimt metų vienas pašalietis iš Šakių į Lukšius. Sutiko kelyje piemenį ir klausia, berniuk, kaip toli nuo Šakių į Lukšius?
-Pirmiau buvo šeši kilometrai, o dabar tai liko tik trys.
-Kaip gi tai? – nustebo važiuotas.
-Čia, ponas, vieną kilometrinį stulpą išvertė mūsų bulius. Vieną – griaustinis nutrenkė. O trečią stulpą toks pienburnis sudegino. Tai liko tik trys.
Ar suprato pašalietis piemenį – nežinia, bet tokių atsitikimų pasitaikydavo.
Kartu su blogais keliais iš atminties šiame krašte pradeda išgaruoti ir spiritas. Anksčiau jo apsčiai atgabendavo iš prūsų. Didelėmis skardinėmis nešė per Šešupę šiuos nuodus iš Vokietijos. Litras kainavo 90 centų.
Bet štai buvo toks nuotykis, kuris atbaidė žmones nuo šio „brudo“.
Kidulių apylinkėje buvo toks spirito mėgėjas Stiegus. Išgėrė vakare jo gerokai. Nuėjo, atsigulė į kluoną ir tiek to. Išsimiegojo žmogus, bet žiūri, kad dar tamsu. Apsivertė ant kito šono, primigo dar ir vėl nubudo – tamsu.
Užsirūkysiu pypkelę, – pamanė Stiegius. Susičiupinėjo tabokinę, pypkę, prisikimšo ją, susirado degtukus. Braukia degtuką, girdi garsą užžiebiant, bet šviesos nematyti, nors burnoje ir junta, kad iš pypkės dūmai eina.
Gal vis dar girtas, – pamanė Stiegius. Atsikėlė. Girdi kieme vaikai šūkauja, o šviesos taip ir nematyti.
Pasirodo, kad žmogus nuo spirito per naktį apako. Paralyžiavo skystimas regėjimo centrą smegenyse. Jokia medicina nepadėjo. Netrukus spiritas iš zanavykiškos paprūsės išnyko visiškai. Va ką daro vokiškas šnapsas.
Būdamas zanavykas, karštai mylėdamas savo gimtąjį kampelį, jo derlingus laukus ir lygumas, žavingas panemunes, šlaitus, darbščius žmones, negaliu nesidžiaugti ir nepasidalinti įspūdžiais su savo skaitytojais.
Nors ir šlapi keliai, nors ir krizė spaudžia, bet aš tikiu kartu su visais zanavykais, kad Apvaizdos malonė yra geriausia viltis tėvynės šviesiai ateičiai.“
1929 m.
