Andriaus Tapino pradėta iniciatyva „Skaidrinam“ apnuogina kaip stipriai korupcijos vėžys yra apraizgęs Lietuvos savivaldybes. Krenta visos parlamentinės partijos. Nesuteptų nėra. Tiesa, tyrimo pradžioje daugiausiai akių neturėjo kur dėti liberalų ir konservatorių rinkėjai. Bet po čekių ataskaitų iš Jonavos paviešinimo, iki tol kameroms plačiai šypsojusi V. Blinkevičiūtė dabar kelias dienas slepiasi „po šluota“. Ir kaip nesislėpsi, kai prie skandalo, iki tol labiausiai plaktos Švietimo ministrės Šiugždinienės, prisijungė ryškiausiai švietusi LSDP žvaigždė, Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.
Spauda mirga skambiomis antraštėmis. Skaitytojai aikčioja, kad tik Lietuvoje taip būna. Dalis juos ramina – mes tikrai ne išskirtiniai. Iš tiesų panašių korupcijos skandalų būta. Tiek ne kartą viešojoje erdvėje minėtoje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, tiek kitose vakarų demokratinėse valstybėse. Apie viena jų – Italiją norėtųsi pakalbėti plačiau. Juolab, kad įvykiai, prasidėję 1990 m. Italijoje, gali parodyti, kur visas šis „Skaidrinam“ akcijos skandalas gali nuvesti toliau.
Politinės korupcijos atvejai Italijoje
20 a. 9 dešimtmetyje Italijoje prasidėjo akcijos “Skaidrinam” atitikmuo “Švarios rankos“. Itališkai vadinamas “Mani pulite”. Taip buvo pavadintas 1990-ųjų pradžioje visoje šalyje vykęs teisminis tyrimas dėl politinės korupcijos Italijoje. Dėl šio judėjimo galų gale žlugo vadinamoji „Pirmoji Respublika“ ir išnyko daugelis Italijos politinių partijų. Kai kurie politikai ir pramonės lyderiai nusižudė po to, kai buvo paviešinti jų nusikaltimai.
Akcijos „Skaidrinam“ pradžią sietina su Neringos miesteliu. A. Tapinas prieš rinkimus buvo paprašytas pasidomėti Tarybos opozicijos išlaidų skaidrumu. A Tapinas, nebūtų tikras žurnalistas, jei tuo pačiu metu nebūtų pasiknisęs ir po pozicijos čekius. Tuo tarpu Italijoje viskas įsisiūbavo 1992 m. vasario 17 d., kai teisėjas Antonio Di Pietro suėmė centro kairės Italijos socialistų partijos (PSI) narį Mario Chiesą už kyšio priėmimą iš Milano valymo įmonės. PSI atsiribojo nuo Chiesos, o partijos lyderis Bettino Craxi nepagailėjo jam riebių epitetų viešumoje. Paliktas bendražygių „ant ledo“ Chiesa nusprendė atkeršyti ir pradėjo teikti informaciją apie juos siejančią korupciją.
1992 m. rugsėjo 2 d. vienas korupcija apkaltintas PSI politikas Sergio Moronis net nusižudė, palikdamas laišką, kuriame teigiama, kad jo nusikaltimai buvo daromi ne dėl jo asmeninės, o dėl partijos naudos. Taip maža sniego gniūžtė visu smarkumu pasileido kalnu žemyn.
Be abejo, dalis politikų, apkaltintų korupcija, visaip bandė išnešti sveiką kailį ar save pateisinti. Visi tie dabar girdimi virkavimai, esą juos puola kažkieno pasamdytas Tapinas, kažkas pakišo čekius – girdėti jau ne kartą šiame pasaulyje. Tiesa, Italijoje buvo nueita ir toliau. Štai 1993 m. kovo 5 d. Giuliano Amato vyriausybė ir jo teisingumo ministras bandė rasti sprendimą dekretu, pagal kurį baudžiamuosius kaltinimus dėl kelių su kyšininkavimu susijusių nusikaltimų būtų galima pakeisti administraciniais kaltinimais. Tai de facto būtų reiškė amnestiją kaltininkams. Bet, kilus pasipiktinimui visuomenėje, to meto Italijos prezidentas šį sprendimą atmetė.
Lyderystės trūkumas Lietuvoje
Čia reikėtų stabtelti ir prisiminti Ingridos Šimonytės veiksmus, siekiant užstoti Švietimo ministrę. Taip, ministrės sumos nėra didžiausios ir ji nėra kalta dėl ydingos atsiskaitymų sistemos, naudojamos Kaune. Tačiau bet koks politikos mokslus pradėjęs krimsti studentas supranta, kad skaidrumo standartai, taikomi ministrui, yra didesni nei kokiam Pagėgių savivaldybės tarybos nariui. Daugelį papiktino būtent aklas, bukas sovietinis Šimonytės “savyh nebrasajam”. Beje, kaip parodė filmuota medžiaga iš Ukrainos, rusai savus ne tik meta, bet sužeistus kovos bendražygius dar ir apvagia. Galų galiausiai švietimo ministrė atsistatydino ir I. Šimonytė liko prie suskilusios moralinės geldos.
Akmuo, o gal ir visas luitas, krenta ir į didžiausios parlamentinės partijos lyderio Gabrieliaus L. daržą. Užuot ėmęsis veiksmų ydingai sistemai spręsti, šis nusprendė pažaisti politinę pokerio partiją. Tiesa, praeitų metų „Kaliningrado tranzito pokeris” baigėsi nekaip ir ministras sąjungininkų buvo mandagiai pasodintas ant kėdutės. Belieka apgailestauti, kad šiai partijai nevadovauja jo senelis Vytautas Lansbergis. Šis, tarsi špargalkę pateikė anūkui, viešumoje pasakydamas, kad pirma sutvarkom sovietinio kombikormo vogimo įpročius, o Seimas, lai dirba, kaip dirbęs.
Ar išliks lietuviškos politinės partijos?
Akcijos “Skaidrinam” skandalas dar tik įsibėgėja. Koks bus galutinis rezultatas, dar nežinome. Bet jau dabartiniai tradicinių partijų lyderių veiksmai gali nulemti jų partijų ateitį. Italijoje korupcijos skandalas lėmė, kad visos keturios 1992 m. vyriausybės partijos skirtingu metu išnyko: Kairiųjų demokratų partija, Italijos respublikonų partija ir Italijos socialinis judėjimas yra vienintelės išlikusios nacionalinės partijos; o Respublikonų partija yra vienintelė, kuri nuo to laiko išlaikė savo vardą. Tai ar nenutiks taip, kad nesprendžiamas arba blogai sprendžiamas pūlinys pakeis visa politinį partijų paveikslą ir pas mus?
Italijos politinio skandalo metu įtarimai kilo dėl 5.000 visuomenės veikėjų. Vienu metu daugiau nei pusei Italijos parlamento narių buvo pareikšti kaltinimai, o daugiau nei 400 miestų ir miestelių tarybų buvo paleistos dėl kaltinimų korupcija. Pas mus viskas dar tik įsibėgėja. Kol kas nė viena savivaldybė nepasileido. Nė vienas čekius klastojęs tarybos narys nenubaustas. Bet svarbu nesustoti ir eiti šiuo skausmingo apsivalymo keliu iki galo. Net jei tai reikštų ir kai kurių žymių visuomenės veikėjų, politikų ar net partijų pabaigą. Italija, Didžioji Britanija susitvarkė, tapo skaidresnės bei turtingesnės. Tokiais tapsime ir mes.
