Birželio 14-ąją, Kalvarijos geležinkelio stotyje, Jungėnuose, vyko prasmingas ir jautrus Gedulo ir vilties dienos minėjimas.
Prie paminklo, skirto tremtiniams, susirinko vietos bendruomenės nariai, kaimo gyventojai, svečiai iš Kalvarijos.
Renginys prasidėjo Lietuvos Respublikos himnu. Skambant tautinei giesmei, renginio dalyviai pagerbė tuos, kurie buvo prievarta išplėšti iš savo namų ir išsiųsti į atšiaurų Sibirą – dažnai negrįžtamai. 1941 metais prasidėję masiniai trėmimai palietė šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, atnešė ne tik fizinį, bet ir dvasinį skausmą, tačiau kartu uždegė ir neišblėstančią vilties kibirkštį.
Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos atminimo žvakutės. Tai – tylus, bet prasmingas simbolis, liudijantis, kad tremtinių atminimas gyvas ir šiandien.
Kalvarijos savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Zavistauskas savo kalboje pabrėžė, jog šie skaudūs mūsų tautos istorijos įvykiai gimė iš baimės ir nežinomybės, o sprendimus, kurie lėmė žmonių kančias, priėmė tie, kurie galbūt nesuvokė jų pasekmių visai tautai.
Pasak administracijos direktoriaus, šiandien ypač svarbu remtis vertybėmis, kad panašūs įvykiai niekada nepasikartotų.
Minėjime taip pat dalyvavo Kalvarijos krašto poetas Edmundas Venslova, savo kūryboje jautriai perteikęs tremties kančias. Jo žodžiai priminė, kad Gedulo ir vilties diena – tai ne tik skausmingas istorijos puslapis, bet ir stiprybės bei atminties ženklas: „Negalime pamiršti tų, kurie kentėjo, nes atmintis – mūsų atsakomybė“, – sakė poetas.
Renginys baigtas patriotinėmis, tremtinių dainomis ir tylos minute – pagerbiant visus, kurie negrįžo į savo gimtąją žemę, bet liko gyvi mūsų atmintyje.
Gedulo ir vilties diena – tai ne tik liūdesio, bet ir vilties diena, kuri primina, kad mūsų istorijos pamokos bus išgirstos, o vertybės – išsaugotos.
