Jūrės miestelio širdyje, šalia žaliuojančio Šimtmečio parko, iš herbo ant akmens žengė juodasis ožys. Medžio drožinių virtuozo Raimondo Uždravio sukurtas miestelio simbolis visuomenei pristatytas birželio 8-ąją.
Jūriečių akys jau spėjo priprasti prie ąžuolinės skulptūros – visą drožybos procesą buvo galima stebėti, o ir patį skulptorių pakalbinti. Tiesa, tam daug laiko nebuvo – nuo medienos gabalo iki galutinio vaizdo ožys užgimė vos per keletą dienas.
Miestelio simboliu juodasis ožys su raudonu jurginu tarp ragų tapo neatsitiktinai, pasak sakmės, perduodamos iš lūpų į lūpas: „Dar prieš šimtmečius, kuomet anei plyno lauko nebuvo šiuos kraštuos, miškais tankiausiais, per pelkynes, samanomis ir gailiais užklotas šlapynes, žmonės pasiekė šį kraštą. Manta jų buvo skurdi ir gyvulių su savimi vieną kitą ožką teturėjo. Palengva kūrėsi pavienės sodybėlės, o kad lengviau būtų maisto susirasti, sunkius darbus nudirbti, žmonės būrėsi ir vieni kitiems padėjo.
Vieną ankstų pavasario rytą tėvai pakėlė saldžiai miegančius vaikus ir išsiuntė su banda ožkų į mišką joms maisto ieškoti. Sklido kalbos, kad išėjus vaikams šie pasiklydo gūdžiame miške. Kiek ašarų buvo išlieta kiek savaičių tėvai ieškojo, motinos apverkė, akis išraudojo… Kai jau, rodos, nebeliko paskutinės vilties juos surasti, ieškantiems miško tankynėje prieš akis išniro juodas ožio siluetas. Stovėjo apšviestas besileidžiančios saulės spindulių, toks tvirtas, išdidžiai atlošęs raguotą galvą.
Neapsakyti to džiaugsmo ir laimės, kuomet tėvai greta išvydo sumigusius sava vaikus. Kiek sklido pasakojimai iš lūpų į lūpas, sakyta, kad paklydėlius išgelbėjo šis bandos vedlys, suradęs miško tankmėje augusią seną laukinę obelį, po kuria per žiemą gulėjo sušalę rudeniniai krituoliai, kurie ir buvo maistas mažiesiems.
O stiprusis ožys, kurio dėka išgyveno vaikai, metai iš metų visų buvo pagerbiamas apkaišant ragus raudonų jurginų žiedais“.
Na, o kaip miestelio simbolis be vardo… Jūriečiai buvo kviečiami siūlyti savo variantus ir balsuoti už labiausiai patinkantį vardą, kuriuo nuo šiol vadinsis juodasis ožys. Siūlymų būta įvairiausių – Jūrelis, Jūrgynis, Jūrukas… Galiausiai, iškilmingoje skulptūros pristatymo ceremonijoje juodasis ožys buvo pakrikštytas Jurginu.
Jūrės miestelio bendruomenės pirmininkė Žaneta Štreimikytė—Mockeliūnė apibūdino juodąjį ožį kaip tvirtybės, vaisingumo ir užsispyrimo simbolį. „Ar ne tokie mūsų miestelio žmonės? Pagalvokit kiek jėgų reikėjo, kol iš nepraeinamo miško sukūrėme klestintį miestelį, – sakė ji –neturėdami derlingos žemės, miško smėlyje (pieska vadinama) sugebame gražiausius gėlynus, daržus puoselėti. Ir užsispyrimo kiekvienas į valias turime, ir nuomones pakeisti sunku. Ir gal tik kartais mokame nusileisti, ir iš dūšios visos skriaudėjams atleisti. Kiek daug visokiausių savybių užkoduota mūsų miestelio simbolyje, bet visų svarbiausia, kad jis toks vienintelis ir jau beveik 20 metų tik mūsų“.
Vaizdo siužetas čia
