Savo prisiminimų knygoje Antanas Steponaitis prisimena savo nueitą gyvenimo kelią. Vos keli kilometrai nuo Marijampolės esantis Triobiškių kaimas buvo dvasininko tėviškė. Čia prabėgo gražiausios jo vaikystės dienos.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje 1941 m. Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas Steponaitį paskiria vikaru Sintautuose.
Bolševikai itin budriai saugojo visus pasienyje su Vokietija buvusius miestelius. Spygliuotos tvoros apraizgė visą pasienį su paprūse.
Pasak knygoje užrašytų prisiminimų, „1941 m. gegužės pabaigoje aš atsidūriau pačiame pasienyje – Kybartuose. Lietuvoje iš lūpų į lūpas ėjo kalbos, kad gali prasidėti Vokietijos – Rusijos karas.
Tuo metu mane nuo Vokietijos skyrė nedidelis, krūmokšniais apaugęs Lieponos upeliukas įtekantis į Širvintą. Už upelio jau buvo Eitkūnai – Vokietija.
Atvykus teko apsigyventi senoje klebonijoje. Ji buvo per pora varstų nuo bažnyčios. Netoli klebonijos buvo aukštesnioji komercijos mokykla. Čia buvo kapelionas, dr. Justinas Dabrila ir kunigas V. Vaičiūnas. Visi valgydavome klebonijoje.
Kybartuose žmonių nuotaika buvo įtempta ir prislėgta. Beveik po metų bolševikų okupacijos lietuvių gyvenimas buvo kitoks: visos patriotinės organizacijos sunaikintos, jų nariai areštuoti. Geresnius kybartiečių namus konfiskavo rusai. Gyventojai išvaryti į gatvę.
Pasienis buvo budriai saugomas. Bet ne tiek. Daugiausiai buvo užtvarai ir kontrolė pavieniams žmonėms. 1941 m. birželio 15 d. rusai Kybartuose dar šventė Lietuvos okupacijos metines.
Už savaitės, birželio 22 d. rytą, 4 val. mane pabudino smarkus šūvis. Girdėjau, kaip artilerijos salvės šaudė visu pasieniu. Skubiai pašokau ir greit apsirengiau. Blykčiojo ugnis Lieponos upelio krantuose. Visai čia pat už klebonijos.
Iškart atsiradau zonoje, kurią vokiečiai greit paėmė. Kybartų plentu žygiavo tankų ir pėstininkų voros. Bolševikai pametę galvas bėgo. Kai kurie tik pusiau apsirengę. Liepsnojo rusų komendantūra ir vieno žydo namas. Matyt į ten tiesiai taikyta.
Vienas vokiečių dalinys pasiskirstė po namus ir kiemus. Ieškojo užsilikusių rusų. Bolševikai į vokiečius atsišaudė iš krūmų. Keliolika germanų buvo užmušti.
Tada pradėjo žmones varyti iš namų į aikštę prie geležinkelio stoties. Varė ir iš bažnyčios. Visus iškratė.
Tas netikėtai prasidėjęs karu birželio rytas buvo labai gražus. Saulė po truputį kilo dangumi. Aš stovėjau klebonijos prieangyje ir jaučiau begalinį džiaugsmą, kad rusai išsinešdino. Tokiais momentais, kas bus toliau, negalvoji. Po sunkių okupacijos metų permainos – rusų jau nėra. Kybartai nuo to siaubo jau laisvi.“
1941 m., Kybartai
Antanas Steponaitis pirmosios sovietų okupacijos metu dirbo Kybartuose klebonu. Nenorėdamas likti rusų okupuotoje Lietuvoje 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Lietuvių pabėgėlių stovyklose atliko kapeliono pareigas.
1950 m. gavęs leidimą išvyko į JAV. Mirė 1964 m. Los Andžele.
