Buvo laikai, kada už pavogtą arklį gaudavai simbolinę baudą, o už krepšyje nešamą lietuvišką knygą sodindavo į kalėjimą. Už namuose surastą lietuviško laikraščio numerį tremdavo į Sibirą. Buvo laikai..
Apie du knygnešius 1928 m. laikraštyje rašoma sekančiai:
Anot šaltinių, „Kostas Štabinskas nuo Naumiesčio užrašė savo nuotykį iš jaunystės:
Buvo regis 1897 metai. Paėmęs knygas ir laikraščius iš Kačiulio einu toliau sau.
Mergbūdyje užėjau pas Vilką. Ten buvo sustoję rusų policininkai nuo Griškabūdžio. Aš jų visai nemačiau, nes stovėjo už sodo. Staiga – pamačiau ir nutirpau. Su savimi turėjau krepšį knygų. Bet einu tiesiai į juos ir gana. Sukti iš kelio jau buvo per vėlu.
Pasižiūrėjo į mane žvairomis ir klausia, ką čia turi? Pasakiau, kad nešu kaimynui verpalus.
Tačiau nepatikėjo ir sustabdė. Mirštu iš baimės. Nei rėkt, nei bėgt. Pats vidurdienis. Žinoma, rado knygų ir laikraščių.
Pamėginau išsipirkti. Pasiūliau penkis rublius ir laikrodėlį. Nepaėmė. Ėmiau aiškintis, kad visa tai radau ant kelio. Nieko negelbėjo. Vyresnysis įpykęs riktelėjo: įstatymas neleidžia.
Suėmė ir nusivarė į aikštę Bliuviškiuose. Čia surašė protokolą ir siunčia į Naumiestį žandarams.
Surakino. Sėda pats zemskis ir važiuojam. Taip šalta, kad net dantys kalena. Kaip koks žmogžudys su grandinėmis surakintas. Pasidarė taip graudu, kad net nepajutau, kaip ašara ištryško.
Į kalėjimą įdėjo drauge su žmogžudžiu ir arkliavagiu. Tardomas vis tą patį kartojau, kad laikraščius ir knygas ant kelio radau.“
Kito knygnešio Kazlausko nuo Naumiesčio atsitikimas aprašomas taip: „1897 metais, vidurnaktį Kazlauskas su dideliu pundu knygų laimingai perėjo per rubežių. Ir tik jam žinomais laukais, nešinas kuprine, eina sau ir kalba poterius.
O buvo baisiai darganota naktis. Lietus taip tėškė į akis. Vėjas švilpė kaip pasiutęs. Tokio vargo nei šuo nepamėgtų.
Nuėjo Kazlauskas nuo Naumiesčio apie devynetą kilometrų nuo rubežiaus. Staiga išgirdo priešais du sargybinius atjojant. Knygnešys kuprinę su spauda tuoj numetė į krūmus. Pats pasileido bėgti. Sargybiniai vytis. Taip buvo tamsu, kad nors į akį durk. Nėra kur dėtis. Kazlauskas ilgai negalvodamas – pūkšt į balą. Pasinėrė iki kaklo į vandenį.
Stok, – rėkė sargybiniai besivydami. Taip berėkdami nulapatojo ir nulapatojo pro šalį. Kyšančios iš balos Kazlausko galvos net nepamatė. O jeigu ir matė, tai pagalvojo, kad tai koks kupstas. Kam gi galėjo galvon ateiti, kad žmogus naktį ir dar tokiame šaltyje baloje tupėtų.
Kai sargybiniai jau buvo toli nudūmę, knygnešys išlindo iš klampynės. Susirado savo kepurę, kuprinę su knygomis. Visas šlapias, kalendamas dantimis nuėjo ten, kur žmonės jo nešulio jau seniai nekantriai laukė.“
1928 m.
