Marijampoliečių protėvių gyvenime didelę reikšmę turėjo mieste šeimininkavęs devintasis kunigaikščio Vytenio pulkas. Be pulke tarnavusių karininkų organizuotų paradų buvo neįsivaizduojamos miesto šventės. Kareivių priešakyje žygiuodavo karininkai. Jų uniformos traukė ypatingą aplinkinių dėmesį. Buvo kur kas puošnesnės nei eilinių kareivių.
Šaltiniuose suradau informacijos apie vieno iš Vytenio pulke tarnavusių karininkų išleistuves iš Marijampolės į Kauną.
Anot dar nepriklausomos Lietuvos šaltinių, „Marijampolės visuomenė ir XIV šaulių rinktinė „Sūdavijos“ patalpose atsisveikino su kapitonu K. Lelešiumi. Išleistuvės buvo tokios, kokių reta ir dalyvių skaičiumi, ir nuotaikingumu. Visi kalbėtojai neabejojo, kad Marijampolės miestas netenka žymios asmenybės.
Kapitonas Lelešius dešimt metų yra išbuvęs Marijampolės Šaulių sąjungos rinktinės vadu. Atvažiavęs į Marijampolę jis rado didelę netvarką šaulių organizacijoje. Buvo belikę tik keli būriai. Greit būrių skaičius pradėjo augti, kaip ant mielių. Buvo suorganizuotas ir moterų šaulių būrys.
Jo pastangų dėka atgijo Marijampolėje ir sportas. Šaulių rinktinė kelis metus iš eilės laimėjo pereinamąją dovaną. Kapitonas negailėjo net savo asmeninių santaupų sportininkų kostiumams ar vaišėms. Kiti jį tik mecenatu ir tevadino.
Per dešimt praleistų mieste metų nebuvo tokio sekmadienio, kad jis nebūtų kažkur išvykęs skaityti paskaitos. Kapitoną prisimins ir „Pavasario“ sąjungos merginos, kurias jis mokė kanklių griežimo. Skautėms ir šaulėms kankles jis parūpindavo iš savo lėšų.
Ir tikybinėje srityje kapitonas nebuvo lėkštas. Jis buvo apsiskaitęs ir sekė pačią naujausią literatūrą. Kad Marijampolėje kasmet taip gražiai per Vėlines sužimba žvakutės, turime būti dėkingi tik jam. Jis čia pralaužė pirmuosius ledus. Kapitono sumaniai tvarkančią ranką yra patyrusi Marijampolė tiek eucharistinio kongreso metu, tiek šiaip iškilmių ir paradų progomis.
Tai visapusiško išsilavinimo žmogus. Nors į Marijampolę atvyko tik kaip trečio kurso Mokytojų seminarijos auklėtinis, bet greit įsigyja mokytojo cenzą. Pabaigia net Teisės fakultetą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Kaip jis visur beskubėdamas, visiems padėdamas dar surasdavo laiko darbui spaudoje sunku ir įsivaizduoti. Daug jo žinių ir naujienų iš kultūros ir sporto sričių spausdindavo laikraščiai.
Tenka pažymėti, kad kapitonas buvo žymiausias šachmatų lošėjas Marijampolėje. Jis šią sporto šaką stūmė pirmyn. Savo jėgas išmėgindavo ir su miestą aplankančiais svečiais.
Todėl nenuostabu, kad išleistuvės, kurias ruošė šaulių rinktinės taryba, visa visuomenė, ir šaulės, praėjo su tokia gera nuotaika. Per šaulių būrių suvažiavimus, dar prieš išleistuves, buvo nutarta, kad kiekvienas būrys skirtų po dešimt litų dovanų pirkimui. Bet pats kapitonas tai užprotestavo ir pareiškė, kad tie pinigai geriau nueitų ginklų fondui.
Bet išleistuvių atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavusių svečių dėkingumas buvo didesnis už kapitono protestus. Todėl vaišių metu ant stalo ėmė plaukti dovanos. Šaulės su savo meniško darbo albumu, staltiesėmis ir staltiesėlėmis. Čia sporto apygarda su stalo laikrodžiu. Čia svečiai iš Ąžuolų Būdos su nupirktu kardu.
Tariant paskutinius žodžius marijampoliečiai labai norėtų, kad kapitonas ir gyvendamas Kaune neužmirštų savųjų.
Kapitonui K. Lelešiui dėkinga Marijampolės visuomenė.“
Kapitonas Kazimieras Lelešius – 1895 m. gimė Gudinės kaime, Igliškėlių valsčiuje. Baigė lietuvišką karo mokyklą. Tarnavo Alytuje, Marijampolėje. Tą lemtingą 1941 06 14 d. buvo suimtas ir įgrūstas į gyvulinį vagoną. Birželio 22 d. prasidėjo karas. Pasinaudojęs kilusia sumaištimi, kapitonas pabėgo. Nuo antrosios sovietų okupacijos pradžios gyveno svetima pavarde. Mokykloje dirbo kūriku. Slapstėsi iki pat mirties.
Ši publikacija yra perleista naujai. Originali publikacijos data – 2020 m. spalio 19 d.
