Šeštadienį Kalvarijos savivaldybės kultūros centre atgimė gražiausios lietuviškos tradicijos. Čia vyko tautinių šokių festivalis „Kviestinis prie Šešupės vingių“, šiemet tapęs ne tik šokių švente, bet ir jautriu pagarbos ženklu pernai anapilin iškeliavusiai Kalvarijos garbės pilietei, ilgametei choreografei Eleonorai Ulevičienei (1935–2025) atminti.
Festivalio metu – duoklė šokio legendos pėdsakams
Festivalio metu ne kartą pabrėžtas neįkainojamas E. Ulevičienės indėlis į krašto kultūrą. Jos kelias su šokiu prasidėjo dar 1946 m. Marijampolėje, o vėliau visą savo energiją ji paskyrė Kalvarijai. Choreografė šokių kolektyvams vadovavo net 62 metus ir net 14 kartų su savo ugdytiniais dalyvavo respublikinėse Dainų šventėse.
Vienas ryškiausių jos pasiekimų – 1985 m. suburtas ir „Aštuonnyčio“ vardą pelnęs kolektyvas, kuris iki šiol garsina Kalvarijos vardą.
Simboliška, kad būtent šiemet šis kolektyvas mini savo 40-ąjį jubiliejų.
E. Ulevičienė buvo tikra šokio lyderė, auginusi ištisas šokėjų kartas, o jos nuopelnai įvertinti daugybe valstybinių apdovanojimų, tarp jų – Lietuvos kultūros žymūno vardu, Marijampolės apskrities viršininko garbės ženklu bei Kalvarijos garbės pilietės vardu.
Festivalis stebino dalyvių ir pasirodymų gausa
Gausiai užpildytoje salėje žiūrovai išvydo net 21 pasirodymą. Į sceną lipo gausus būrys kolektyvų iš visos Lietuvos, atvykusių atiduoti pagarbos choreografijos meistrei – „Aštuonnytis“ iš Kalvarijos, „Jotvingis“ iš Marijampolės, „Katpėdėlės“ iš Kybartų, „Kibtinis“ iš Lukšių, „Vilniaus Pynimėlis“ iš Vilniaus, „Rokai“ iš Rokų, „Rūta“ iš Alytaus, „Sintuola“ iš Sintautų, „Vijūnas“ iš Elektrėnų ir „Vijūras“ iš Šakių.
Kiekvienas jų atsinešė savitą šokio braižą, nuotaiką ir pasakojimą.
Vieni scenoje liejosi tarsi pavasario upė – lengvais, vingiuojančiais judesiais, subtiliai susiliejančiais su muzikos ritmu, kiti žadino žemės stiprybę energingais trepsėjimais, grakščiais sukiniais ir darniai suskambančia bendryste.
Spalvingi tautiniai kostiumai mirgėjo lyg gyvas paveikslas – raštų, juostų ir simbolių kalba pasakojo apie regionų savitumą, tradicijų gyvybę ir kartų tęstinumą.
Scenoje netrūko nei jaunatviško polėkio, nei brandžios elegancijos – skirtingo amžiaus šokėjai susiliejo į vieną ritmingą visumą, tarsi patvirtindami, kad šokis neturi amžiaus ribų.
Kiekvienas pasirodymas buvo lydimas šiltų aplodismentų, o žiūrovų akyse atsispindėjo ne tik susižavėjimas, bet ir pagarba gyvai išsaugotai tradicijai.
Kalvarijos savivaldybės kultūros centras išgyvena „aukso amžių“
Sveikinimo kalbą sakęs savivaldybės meras Nerijus Šidlauskas džiaugėsi atsinaujinusio kultūros centro gyvybingumu. Meras pabrėžė, kad tokie renginiai yra tikrasis centro „aukso amžius“.
Pasidalijęs šmaikščiu pastebėjimu apie šokio ir politikos panašumus – abiejose srityse tenka suktis: vienur iš keblių, gyvenimiškų situacijų, kitur – šokio aikštelėje, – meras akcentavo, kad E. Ulevičienės darbas šiandien duoda saldžius vaisius.
„Šis festivalis – tarsi saldus choreografės darbo rezultatas, puoselėjantis mūsų krašto istoriją ir lietuvybę,“ – teigė meras, dėkodamas visiems kolektyvams už jų sunkų darbą ir tradicijų išsaugojimą.
Šventę telkė ir gyvybę jai suteikė Kalvarijos TAU vyresniųjų šokių grupė „Aštuonnytis“, kurios pastangomis renginys tapo atviras ir kviečiantis kiekvieną – tiek prisiminti iškilią asmenybę, tiek pasinerti į lietuviško šokio grožį.
