Pasak pirmojo pasaulinio karo liudininko iš Kudirkos Naumiesčio Antano Gintnerio, „1917 m. pačioje vokiečių pašonėje, Naumiestyje, buvo gautas leidimas atidaryti pradžios mokyklą. Atrodė, kad tai tarsi didelė vokiečių malonė lietuviams. Norėta įsteigti gimnaziją, tačiau vokiečiai pasakė, kad užteks ir pradžios mokyklos.
Tos mokyklos jaunimas buvo peraugęs ją jau trejus metus. Vaikinai spėjo subręsti ir mokykloje buvo jaučiama suaugusių vyrukų dvasia.
Naumiestyje buvo du mokytojai, – tai Juozas Matulaitis ir Plaušinaitis kilęs nuo Barzdų. Abu buvo aukšti ir gražūs vyrai.
1917 m. mokyklą lankydavo vokiečių inspektoriai. Jie mokėjo lietuviškai. O mes, mokiniai, jiems turėdavome padainuoti vokiškai „O Tannenbaum“. Visi mokiniai stengėsi mokytis ir norėjo įstoti į būsimą gimnaziją, kuri 1918 m. pavasarį jau buvo atidaryta Šakiuose.
Šakiuose gimnaziją įsteigė kunigas V. Vizgirda. Taigi pirmojo pasaulinio karo metu pradėjome augti į vyrus ir po truputį išeiti į žmones.
Kunigas Vizgirda 1914 m. būdamas Kybartų progimnazijos mokytojas, galėjo su gimnazija išvykti į Rusiją, bet pasiliko Lietuvoje ir iškentėjo visą vokiečių okupaciją. Jis tuomet gyveno Griškabūdyje, savo tėviškėje, Zygmantų kaime, ir uoliai gynė lietuvius nuo vokiečių persekiojimo.
Suvalkijoje plačiai veikė „Žiburio“ draugijos skyriai, o pačioje Marijampolėje buvo centras. Jis rūpinosi suvalkiečių švietimu ir kultūriniu gyvenimu. Kai tik vokiečiai karo pabaigoje pradėjo „minkštėti“, kunigas Vizgirda pradėjo organizuoti „Žiburio“ vardo gimnazijas Šakiuose, Naumiestyje, Vilkaviškyje, Marijampolėje. Vėliau tokios ugdymo įstaigos nepriklausomoje Lietuvoje buvo suvalstybintos.
Druska, degtukai ir žibalas
Pirmojo pasaulinio karo metu Suvalkijoje druskos buvo labai sunku gauti. Žmonės per vargus druskos nusipirkdavo tik po kelis gramus asmeniui. Apie mėsos sūdymą nebuvo net kalbos. Druską vokiečiai parduodavo tik už auksinius rublius.
Nebuvo ir degtukų, todėl buvo mėginama patiems juos pasigaminti. Rūkantieji tabaką maišydavo jį su samanomis ar vyšnių lapais. O pakurą užsidegdavo titnago ugnimi.
Žiemos vakarais būdavo nemenka bėda su šviesa troboje. Žibalo praktiškai niekur negalėjai gauti. Žmonės degino taukus tiesiog lėkštėje su knatu. Kiti žibinosi pušinėmis balanomis. Daugybė šeimų vakarus praleisdavo sėdėdami tamsoje. Kai kada gaudavome nusipirkti karbito, tačiau degdamas jis skleidė labai nemalonų kvapą. Muilo pasigaminti išmokė patys vokiečiai pristatydami muilo akmens.“
Krito vokiečiai, kaip miške pakirsti medžiai
Pasak įvykių liudininkės Onos Švirmickienės–Aleksandravičiūtės, „1915 m. žiemą buvau maža kaimo mergaitė. Mūsų tėviškės kaime buvo apsikasę rusai. Fronto linija buvo ties Marijampolės, Kalvarijos ir Suvalkų plento linija. Abi pusės ten apsikasė ir laukė pavasario: geresnių kelių ir kitų sąlygų.
Tuo laiku rusai pasidarė stipriai įtvirtintus apkasus mūsų apylinkėje Vartų kaime, prie Liudvinavo-Krosnos kelio. Jie tęsėsi ilga juosta į abi puses nuo mūsų sodybų. Ėjo pro Paželsvių, Pėdiškių, Naujavakalio ir Ramanavos kaimus. Kitame šone buvo Žaliosios giria, o toliau – Ramanavo ežeras. Labai patogi vieta karo reikalui: mažos aukštumos ir geras vaizdas į plento pusę.
Rusai čia įsirengė slaptus ir patogius žiemos apkasus su visokiais patogumais ir įtvirtinimais. Apkasų viršus buvo lėkštas, nukastas ir apsėtas žole, padarytos spygliuotuos vielos apsisaugojimui nuo staigaus priešo įsiveržimo.
Vokiečiai tiksliai nežinojo šių apkasų įrengimų. Nežinojo, kad rusai stipriai apsikasę ir laukia jų pasirodymo. O rusai jau gulėjo apkasuose prie šaudymo angų. Kulkosvaidžiai ir šautuvai jau buvo nukreipti į plento pusę.
Vokiečiai pasirodė iš Žaliosios girios ir ėjo išsirikiavę plentu. Staiga rusai atidengė pragarišką ugnį iš visų turimų ginklų. Germanai buvo kaip ant delno – geresnio taikinio negalėjai tikėtis. Na ir davė tuomet ruseliai vokiečiams. Trumpai, bet labai taikliai ir nuostolingai. Vokiečiai krito ant plento grindinio, kaip miške pakirsti medžiai. Kulkosvaidžiai juose skynė, kaip dalgis pavasario žolę.
Įsivyravo didelė panika. Krito žemėn ištisos gretos. Kiti gulė į plento griovius. Slėpėsi kas kur išmanė: už vežimų, arklių, medžių. Kiti bėgo atgal į Žaliosios mišką. Užmušti griuvo žemėn, sužeistieji šaukėsi pagalbos. Niekas nesirūpino kito gyvybe.
Negyvų vokiečių buvo užmušta apie tris šimtus. Žuvusieji gulėjo ant plento ilgą laiką. Vietos gyventojai naktį susirinko negyvų kareivių daiktus. Vėliau vokiečiai palaidojo saviškius tam pačiam Vartų kaime. Į kiekvieną duobę laidojo po 25 kareivius. Duobes aišku iškasė civiliai gyventojai.
Kautynėse mačiau, kaip vienas vokiečių raitelis susikibo kautis kardais su ruseliu. Įdomu tai, kad kazoko arklys pats aktyviai dalyvavo šiose artimose kautynėse: griebė ir kando priešininko arklį dantimis, šoko piestu ant vokiečių arklio,“ – pasakojimą užbaigia Ona Švirmickienė.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2021 m. vasario 8 d.
