Pirmojo pasaulinio karo metu išspausdintos publikacijos autorius aplankė nukentėjusias nuo mūšių vietas Suvalkijoje. Pirmaisiais karo metais, palei sieną su prūsais įvyko žūtbūtiniai vokiečių ir rusų susidūrimai.
Anot įvykių liudininko, „Nuskubėjau į patį karo lauką. Virbalis – Kybartai – Eitkūnai. Daugelis painioja Virbalį su Kybartais. Todėl, nes Kybartuose esanti geležinkelio stotis pavadinta Virbalio vardu. O pats Virbalio miestelis yra keli varstai nuo Kybartų.
Vienas gyventojas vos tik vokiečiai apleido Virbalį, nuvažiavo įvertinti padėtį. Rado sudegintas tik tris trobas. O karo metu tai yra tas pats, kaip nieko. Po vokiečių išėjimo Virbalyje viską rado kuo geriausioje tvarkoje.
Variausi toliau pasienin. Nuo Virbalio iki Kybartų 5-6 varstai. Nors čia Suvalkijoje tie varstai labai jau trumpi. Šie du miestai galima sakyti susisiekia. Pasibaigia vienos sodybos ir prasideda kitos.
Vos tik prasidėjus Kybartams paplentėje riogso sudegintas, naujai pastatytas garo malūnas. Nešokome į Kybartus iškart. Padarėm šuolį aplinkui ir pervažiavę geležinkelį varėmės pakampėmis norėdami patekti miestan iš šono.
Kybartai paskutiniame XIX a. dešimtmetyje augo kaip ant mielių. Netrukus vietovė turėjo virsti „diktoku“ ir gražiu miestu. Šiandien, 1915 m. pr. be perdėjimo galiu pasakyti – Kybartai virto griuvėsių krūva.
Ties Kybartais juk prasidėjo pirmieji mūšiai 1914 m. liepos 22 d., 23 d. Vokiečiai pirmais metais Kybartuose išbuvo apie du mėnesius ir kontribucijos nedėjo.
Atsimenu savo apsilankymą Kybartuose prieš penketą metų. Koks čia buvo judėjimas. Ant geležinkelio bėgių daugybė vagonų ir garvežių. Vieni traukiniai eina anapus sienos, kiti – grįžta šiapus.
O dabar ramu. Nei žmonių, nei vagonų. Štai stoties pradžioje stovėjo graži, mūrinė šešių aukštų „vandentraukė“. Dabar gi jos likus sveika tik kepurė. Geležinkelio reikos daugelyje vietų išsprogdintos.
Dešinėje geležinkelio pusėje ėjo kelias. Pakelėje – eilė namų. Dabar ten tik nuodėgulių krūvos. Tai daugiausiai buvo valdiški namai, kuriuose gyveno įvairūs tarnautojai. O kairėje geležinkelio pusėje stovėjo įvairios įstaigos. Dabar tik kelios likusios. Liko mašinų pašiūrė. Tik jos stogas ir sienos baisiai kulkų sugraužtos. Likusios pastogės, kuriose iškraudavo prekes. Per stebuklą „vagzalo“ namai taip pat pasiliko. Žodžiu stotis ir muitinė su sandėliais išliko, pasisekė.
Gi eilė nuosavų gyventojų namų paplentėje beveik visi nušluoti. Sudegė apie šimtas namų. Pačios ugnies viduryje išlikusi stovi cerkvė.
Gyvenimas stotyje jau po truputį atgyja. Mano atvykimo dieną į Kybartus atvažiavo ir pirmasis traukinys. Ligi tol jis „vaikščiojo“ tik iki Vilkaviškio.
Sugrįžusių gyventojų maža. Vienas kitas iš senųjų kybartiečių atvažiuoja pasižiūrėti į turėtą gūžtą. Pamato griuvėsius, padejuoja, apsiverkia ir grįžta sunkia širdimi iš kur atvažiavę. Vienas antras užsiima prekyba. Parduoda baltą duoną, dešrą, košelyną kareiviams. Prisiveža daugiausiai iš Vilkaviškio ir Marijampolės. Vietos produkcijos nėra.
Kas išbuvo Kybartuose visus karo metus, tas grobimu praturtėjo. Maitinasi gyventojai iš kareivių. Pigiai gauna juodos duonos ir mėsos, kruopų, arbatos, kavos.
Bet man norėjosi vis tolyn ir tolyn. Anapus sienos. Vokietijoje.
Štai jau plentas Kybartuose kerta geležinkelio bėgius. Prasideda Karaliaučiaus kelelis. Čia jau netoliese ir siena. Nedidelis upelis.
Anuomet būdamas Kybartuose, atsimenu, kaip eidamas plentu sienos link pamačiau ant tilto stovintį didelį, aukštą žandarą. Tuomet pasibaigė mano kelio galas. O kažin kaip dabar ten?
Jokių pasų niekas nieko neprašo. Eik kaip tinkamas. Pasinaudojau šia laisve. Į prūsų žemę. Anapus sienos jau Eitkūnai. Ir čia panašiai, kaip Kybartuose. Namų sienos kulkų suvarpytos. Patys namai apgriauti ir sudeginti. O čia buvo tokios puikios krautuvės.
Tačiau Etikūnai ne tiek sugriauti ir sudeginti, kiek apiplėšti. Azijatai atėję iš rytų. Štai, guli ant laiptų pianinas. Netilpo per gontas išvilkit, tai paliko.
1915 m.
