Tęsiant pažintį Kybartų ir vokiečių Eitkūnų miestelių draugystės tema sklaidžiau V. Jakilaičio knygos „Iš paprūsės“ puslapius. 1927 metais gimęs prisiminimų autorius buvo Virbalio muitinės tarnautojo sūnus. Iki pat lemtingų Lietuvai 1940 m. su šeima gyveno vokiečių ir lietuvių pasienio mieste Kybartuose.
Anot autoriaus „Eitkūnus ir Kybartus teskyrė Lieponos upelis ir pasienio perėjimo tiltas. Eitkūnuose buvo gausu įvairiausių parduotuvių, restoranų ir kavinių.
Todėl Kybartų, Virbalio ir kitų aplinkinių vietovių gyventojai anapus Lieponos apsirūpindavo buitiniais reikmenimis, lepinosi šiltųjų kraštų vaisiais, tenkino ir kultūrinius poreikius.
Žmonių srautai iš Kybartų vokiečių žemėje ypač padidėdavo prieš Kalėdų ir Velykų šventes. Taip pat cirkų, karuselių lankymo Eitkūnuose metu. Karuselėse (lietuvių) vaikai susėsdavo ant medinių arkliukų, gulbių. Drąsesni lipdavo į specialius lopšius, kurie staigiais posūkiais, pakilimais ar nusileidimais priversdavo užgniaužti kvapą.
Suaugusiems Eitkūnuose tekdavo apsilankyti įvairesnėse parduotuvėse. Įsigydavo patogesnių, naujesnių virtuvės indų, vokiškų servizų. Dėmesį patraukdavo naujausia to laikmečio buitinė technika.
Tiesa, XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje paaugliams teko prisibijoti, kad ir su tėvais, lankytis Eitkūnuose. Hitlerjugendo (jaunimo) organizacijos jaunieji nariai vis dažniau ir didesniais būriais ėmė lankytis prie Lieponos ir pūsti į Kybartų pusę trimitais.
Neretai vokietukai į Lietuvos pusę nukreipdavo ir pneumatinius šautuvėlius, kurių šovinukai gana skaudžiai pramušdavo odą. Bet tokių konfliktų neleisdavo plėtoti abiejų šalių pasienio „tarnybos“.
Baigiantis metams, labai mums, vaikams, norėdavosi pasmalsauti, kaip vokiečiai švenčia Kalėdas ir sutinka naujuosius metus. Ypač domino išpuoštos parduotuvių vitrinos, lempučių ir girliandų šviesos, dažnai įtaisytos ant balkonų pakraščių. Daugiausiai buvo vokiškų šokoladinių zuikučių, taip pat merginų šventiniais rūbais figūrėlių.
Lietuvių vaikams vokiškų parduotuvių savininkai dažnai padovanodavo dovanų. O naujųjų metų sutikimas Eitkūnuose buvo kur kas triukšmingesnis, nei Kybartuose. Visur pokšėdavo fejerverkai. Nemažai vokiečių jaunuolių vaikščiodavo su deglais-fakelais rankose.
Labai akivaizdus buvo kybartiečių moterų dėmesys vokiečių pamėgtoms madoms. Skrybėles, suknelės, batukai, auskarai buvo demonstruojami vaikščiojant centrinėje Antano Smetonos vardu pavadintoje gatvėje. Arba kulniuojant plačiu Virbalio geležinkelio stoties peronu.
(Pirmoje Lietuvos Respublikoje Kybartuose autor. past.) paplito žieminiai batai su užtrauktukais, vyriškos sukarintos formos kepurės su paaukštinta priekine dalimi ties snapeliu. Moterys itin pamėgo mūvėti žiemines pirštines, kurias užsimovus dar reikėjo ant palto rankovių užtraukti pailgintus, puošnius antrankovius.
Jaunimas (iš vokiečių madų autor. past.) perėmė specialius batų padams kaustyti vinukus, todėl einant tokie batai labai garsiai kaukšėdavo. Tai buvo Vokietijoje bundančo militarizmo išraiškos forma. Kybartų jaunimas iš Eitkūnų užsikrėtė ir trumpų kelnių nešiojimu.
Vaikai iš vokiečių rūkorių įsigydavo Vokietijos ir likusio pasaulio artistų nuotraukų ir atvirukų. Visa tai kybartiečių vaikams Eitkūnų vyrai dovanodavo išėmę iš cigarečių pakelių. Kybartų jaunimas tokiu būdu susipažindavo su garsiausiais pasaulio aktoriais.
Paklausios prekės buvo elektrinės kavamalės, fotoaparatai, prožektoriai, nerpšlampamos prikykštės, galanterijos dirbiniai, kosmetika. Besilankydamos Eitkūnuose ir pastebėjusios naują prekę, kybartietės būtinai stengdavosi ją įsigyti. Grįžusios namo tai demonstruodavo savo svečiams.
Kybartų geležinkelio sode nuo seno darbavosi fotografas su savo senų laikų fotoaparatu. Buvo madinga fotografuotis prieš ant medinio trikojo pastatytą seną foto techniką.
Šiltesniu metų laiku nusižiūrėdavome viršutinių marškinių apykakles atversti ant švarkų apykaklių. Moterys negailėdavo nei laiko, nei pinigų sekti Eitkūnų miestelio madas ir pritaikyti jas Kybartų gatvėse.
Masė Kybartų gyventojų eidavo prisipirkti iš Eitkūnų parduotuvių apelsinų, bananų, razinų, nes tokie vaisiai Lietuvoje buvo itin brangūs. Parsinešdavo daug gražių papuošalų Kalėdų eglutėms, o Velykoms į blizgantį popierių įpakuotų šokoladinių kiaušinių kitų puošmenų ir gardumynų.
Abipusių pretenzijų kildavo ant pasienio pereinamojo tilto. Dažniausiai dėl neetiškų ir necenzūrinių vaikų replikų. Vokietukai šaukdavo: „Paliak, paliak (lenkas, lenkas), o lietuviukai: „Deutchen, deutchen uber alles – zwei Kartofel das ist ales (vokiečiai, vokiečiai aukščiau už viską – dvi bulvės, štai ir viskas). Abiejų šalių pareigūnai pasižadėdavo vaikus nuraminti. O mes tėvų klausdavome, kodėl mus vokietukai vadina lenkais.“
Tomas Sušinskas
