Anot 1935 metais publikuoto pasakojimo, „visais laikais Lietuvos klimatas buvo palankus įvairioms daržovėms auginti. Todėl XIX a. viduryje daržininkystė varė mūsų šalelėje rimtą vagą.
Buvo gausiai sodinamos daržovės. Derlius buvo ypatingas, jei tik jo nesunaikindavo kartais ne laiku atsiradę šalčiai ar įvairūs vabzdžiai. Geros rūšies agurkai išaugdavo Kėdainių apskrityje. Aplink Nevėžio upę įsikūrę gyventojai turėjo vadinamus šiltadaržius įsirengę. Juose buvo auginama ridikėliai ir salotos. Tais laikais buvo daug sodinama pupų. Jos sudarė vieną iš svarbiausių mitybos produktų.
Puikūs vaisių sodai buvo užveisti dvaruose, ypatingai žemaičiuose: Komarų, Tyzenhauzų, Tiškevičių, Oginskių sodybų kompleksuose.
Vėliau sodininkystė pradėjo vystytis ir ūkininkų sodybose. Vaismedžių sodas – buvo būtinas atributas turtingesnio ūkininko kieme.
Tuometinėje carinėje Kauno gubernijoje 1875 metais buvo beveik keturi šimtai vyno, septyniasdešimt alaus ir trisdešimt degtinės bravorų. Čia pvz. per metus pagamindavo tūkstančius kibirų alaus. Paėmus tų metų alaus ir vyno gamybos davinius santykyje su gyventojų skaičiumi, gaunasi, kad vienam žmogui tekdavo kibiras degtinės. Taip buvo siekiama, kad lietuvis kuo daugiau gertų, ir kuo mažiau galvotų apie sukilimus prieš caro valdžią.
Linų ūkis lietuvių tarpe buvo garbinamas jau nuo senovės. Linai lietuvių pasakojimuose buvo apaugę įvairiais mitais ir legendomis. Iš linų buvo gaminami beveik visi lietuvio apdarai ir drapanos.
Devynioliktame amžiuje linai gerai derėjo beveik visoje Lietuvoje. Linai iš Tyzenhauzo dvaro netoli Rokiškio buvo garsūs net užsienyje. Daugiausiai linų iš Lietuvos tuo metu išveždavo į Rygą, Klaipėdą, Liepoją ir Karaliaučių. Šis ūkis buvo ypatingai pelningas.
Ne paskutinėje vietoje Lietuvoje buvo miškininkystė. Dar XVII amžiuje Lietuvoje, ypatingai žemaičiuose egzistavo nepraeinamos girios. Didėjant gyventojų skaičiui po truputį miškai pradėti kirsti. Gražios liepos augo dabartiniame Aleksote.
Iš gražių kadaise miškų liko tik šileliai. Daug miškų aplink Kauną buvo iškirsta pirmojo pasaulinio karo metu. Daugelis miškų Lietuvoje buvo vadinami šventais. Ypatingai garbinamas buvo ąžuolas.
Vandens keliais, ypatingai Nemunu, visais laikais buvo plukdoma mediena. Tokiu būdu lietuviški medeliai buvo išgabenama į užsienį. Daugiausiai į Tilžės miestą. Sausuma tuo metu miško medžiagą negabeno. Nebuvo išvystyti geležinkeliai.
Iš medžių kartais išgaudavo dervą, bet tik nedidelį kiekį namų reikalams.“
