Jeigu meteorologai būtų istorikai, – pasakojimą apie didžiausius Europoje ir Lietuvoje buvusius šalčius pradėjo 1933 m. reporteris, – jų pastabos tikrai būtų įdomios.
Pasak seno laikraščio žinutės, „šalčiausia istorijoje žinoma žiema Europoje buvo 763/764 metais. Sako sniego storis tais metais siekė apie dvylika metrų. Visos upės, ežerai, Baltijos, Juodoji jūros buvo užšalusios. Po tos žiemos, kai pradėjo tirpti sniegas, prasidėjo baisūs potvyniai.
Panaši žiema pasikartojo 1607/08 metais. Tą žiemą per Baltijos jūrą buvo važinėjama rogėmis. 1608 m. gegužės mėn. Dancige (Gdanske) ir Karaliaučiuje dar buvo čiuožinėjama. Sniego danga siekė Italijos ir Ispanijos kraštus.
Ilgiausia istorijoje žinoma žiema Europoje tęsėsi nuo 1739 m. spalio 24 d. iki 1740 birželio 13 d. Ant Reino upės buvo čiuožinėjama net penkis mėnesius. Šalčiai sunaikino visą derlių.
Ypatingai didelės reikšmės Europos gyvenime turėjo 1812 m. žiema. Šalčiai galimai pražudė į Maskvą nužygiavusią prancūzų Napoleono kariuomenę. Jeigu ne šalčiai Napoleonas būtų nugalėjęs ir šiandien Europos žemėlapis bei valstybių santvarka atrodytų visai kitaip.
Kai išalkę ir sušalę prancūzų kariuomenės likučiai pasiekė gruodžio mėnesį Vilnių, ten buvo 35 laipsniai šalčio. Šaltis padėjo įveikti karo genijų – Napoleoną.
Kaip matome šaltis yra itin didelis karo priešininkas.“
1933 m.
Didysis karvedys (mažasis kapralas) karą Rusijai paskelbė Vilkaviškio mieste. Nuo Karaliaučiaus į Vilkaviškio rajoną atvyko beveik 250 tūkstančių karių gretos. Vilkstinė tęsėsi apie 7 kilometrus į tolį ir 4-5 km į plotį.
Sakoma, kad maršalas Nėjus kelias naktis praleido Paežerių dvaro rūmuose. O Napoleonas nuvyko toliau į rytus – Vilkaviškio dvaro aplinkoje išsiskleidė palapines. Kapsų sostinėje užtruko ilgiau nei planuota. Iš čia prasidėjo oficialus karo žygis į Maskvą.
