Vos dešimt kilometrų nuo Marijampolės stūkso Šilavoto kaimas. Senojo kaimelio vyrai tarpukaryje vaikščiodavo su skrybėlėmis.
Pasak trumpos žinutės 1934 m. spaudoje, „Šios apylinkės vyrai užsikrėtė nuo vokiečių dar per (pirmą) karą tam tikra mada.
Šilavoto vyrai namuose būna kepurėti. Stebėtinas dalykas. Vos tik pas kaimiečius į trobą ateina mokytojas ar kunigas, šie greit kepures nuo galvos nusiima. Bet vos spėja svečias išeiti ir uždaryti duris, žiūrėk kaimietis jau vėl su kepure po kambarius vaikšto.
Toks paprotys yra nehigieniškas, negražus ir primena azijatus, kurie visada nešioja skrybėles.“
Senuose šaltiniuose radau trumpą žinutę apie radijo stotį Marijampolės krašte Ją į dangų iškėlė „Keturi kilometrai nuo miesto gyvenęs ūkininkas Bartininkas. Liepynų kaime gavo žemės, pasistatė trobas ir įsitaisė siuntimo radijo bangų stotį. Buvęs kariuomenės savanoris gerai veda nedidelį ūkį. Bartininkas naktimis kalbasi su Australijos, Argentinos radijo entuziastais.“
Kitoje istorinio 1934 m. laikraščio temoje piešiamas Rygiškių Jono gimnazijos sodelyje paminklo projektas.
Rašoma, kad „Prieš kurį laiką gimnazijos mokytojai nutarė gimnazijos sode pastatyti paminklą rašomosios kalbos tėvui ir šios gimnazijos šefui prof. Jablonskiui. Šiam reikalui gimnazijos mokytojai kas mėnesį aukojo savo algos dalį. Jau surinkta 3500 litų. Netrukus bus išleistos atvirutės aukoms rinkti. Paminklą numatoma statyti gražų ir didelį. Jis žada kaštuoti apie 20 000 tūkstančių.“
Nors Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, bet Marijampolės gimnazijoje mokėsi beveik dešimtmetį. Tarpukaryje apie paminklo iškėlimo prie gimnazijos idėją svarstyta daugybę metų. Deja įsiplieskęs pasaulinis karas privertė atsisakyti didelių užmojų.
Kaip tarpukaryje buvo svajota, gražus ir didelis paminklas Jonui Jablonskiui buvo atidengtas kiek vėliau, – 1992 metų Marijampolėje.
